skerstuvės

skerstùvės, kiaulės skerdimas, vaišės po skerdimo. XX a. pradžioje jas švęsdavo apie savaitę. Tuo metu būdavo apsirūpinama mėsa visai žiemai. 6 savaites iki skerstuvių gyvulį šerdavo geresniu pašaru (miežiais ir kitkuo). Kiaulė turėjo prisikaupti riebalų, nes iš jų gaunami taukai buvo įvairių valgių (kepsnių, bulvių, pyragų, papločių, blynų, sausainių, tepimui ant duonos) pagrindinė sudedamoji dalis. Prieš skerstuves kiaulės užpakalinės kojos būdavo surišamos virve, tada gyvulys varytas pas skerdiką. Ją apsvaigindavo kirvio pentimi. Tada skerdikas kiaulę nudurdavo, taikydamas į tam tikrą vietą kakle. Kraują nuleisdavo, kad jis nesukrešėtų. Paskersta kiaulė plikyta karštu vandeniu, kad skerdikas su varpo formos grandymo peiliu galėtų nuskusti šerius. Tada gyvulį galva žemyn už užpakalinių kojų pakabindavo ir skerdikas imdavo mėsinėti. Riebalus išlydydavo, supildavo į didelį molinį indą, kur jie sustingdavo į taukus. Mažus keptus lašinių gabaliukus (spirgus) tepdavo ant duonos, dėdavo ant bulvių, valgydavo su pienu. Traškius spirgus labai mėgo vaikai. Skerstuvių dieną pietums virdavo kiaulienos kumpį be kaulų. Jį aptepdavo prieskoniais, patiekdavo kartu su riebiu sultiniu, pasūdytomis bulvėmis ir ridikais. Prie stalo pakviesdavo ir skerstuvių talkininkus. Vaišindavosi degtine. Kitą dieną virdavo dešras (dažniausiai miežines, kraujines ir kepenines). Kapotinę ir rūkytą dešrą gamindavo retai. Į ruošiamą mišinį dešrai įberdavo prieskonių, paragaudavo ir kimšdavo į žarnas. Iš dešrų suformuodavo rinkes ir virdavo (likdavo dešros sriuba). Vėliau dalį dešrų rūkydavo, kad ilgiau išsilaikytų ir įgautų dūmo kvapo. Kiekviena gyvulio dalis buvo panaudojama. Iš išvalytos galvos ir kojų, nuluptos odos buvo verdama šaltiena, kuri valgyta su duona. Šaltiena ir dešros sriuba vaišindavo giminaičius. Priekinis ir užpakalinis kumpiai, lašiniai kartu su nedideliais mėsos gabaliukais buvo sūdomi druskos tirpale. Po 6 savaičių juos išimdavo ir pernešdavo į rūkyklą. Truputį parūkytą karką mėgo valgyti su raugintais kopūstais ir bulvėmis su lupenomis. Iš kiaulės skrandžio buvo verdama actu paskaninta sriuba. Carlas Cappelleris minėjo, kad supjaustytus gabaliukais kiaulės raumenis apiberdavo druska, pipirais bei česnakais ir kimšdavo į skrandį, kurį su didele adata užsiūdavo, padėdavo ant lentos ir paslėgdavo akmeniu. Tai buvo skilandis. Iš plaučių darydavo plaučių faršą. Likę mėsos gabalėliai buvo dedami į statinę su druska ir laikomi ilgiau. Vėliau juos virė arba kepė kepsnius. Gyvulio smegenis kepdavo su svogūnais; jas valgė tik suaugusieji (tikėta, kad vaikai nuo jų tampa kvaili). Tukindavo ir naminius paukščius. Jiems šerti darydavo makaronus. Juos ruošdavo iš tešlos, paraičiodami tarp pirštų ir dėdami į krosnį padžiūti. Tada juos kimšdavo paukščiui į ryklę. Žąsies riebalai buvo laikomi delikatesu ir vertinti labiau nei kiaulės. Juos valgė apteptus ant duonos riekės. Žąsies kumpis ir krūtinėlė t. p. buvo sūdomi druskos tirpale ir rūkomi, ančių ir žąsų kogalvius (vidurius) virdavo sriuboje ar kimšdavo į kepamą žąsį.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970.