Šarkuva

Šárkuva (vok. Sarkau; rus. Lesnoj, Lesnoje), bažnytkaimis siauriausioje Kuršių nerijos vietoje, 11 km į šiaurę nuo Kranto. Kryžiuočių ordino laikais administraciškai buvo pietinėje Kuršių nerijos dalyje, kuri nuo 1397 priklausė Žiokų apygardai. Vieta įgavo reikšmės suintensyvėjus komunikacijai per Kuršių neriją. Pirmąkart paminėta 1408: sudeginta ten buvusi karčema. 1423 Šarkuvos karčemininkas mokėjo 2 markes činšo. 1541 ir 1569 bažnyčių vizitacijų metu minėta koplyčia (priklausė Kuncų parapijai). XVII a. viduryje–1833 Šarkuva priklausė Kuršių nerijos pašto kelio sistemai ir funkcionavo kaip pašto stotis. 1531–1532, be karčemninko, Šarkuvoje minėti 35 žvejai, 12 samdinių, 1541 – 32 žvejai, 7 samdiniai, 1569 – 2 karčemninkai, 33 žvejai, 9 samdiniai, 1601 – 29 žvejai, 27 samdiniai, 1650 – 12, 1701 – 14, 1773 – 19 žvejų. 1666 inventoriaus duomenimis, Šarkuva neturėjo jokių arimų, tik 6 ūbus pievų (2 karčemninkams priklausė po 2,5 ūbo, likusi dalis –žvejams). Nuo XVI a. pabaigos gyvenvietės plėtrai kliudė slenkančios kopos. XVIII a. 2 dešimtmetyje gyventojai apleido senąją Šarkuvos vietą, išsikeldami 1,5 km piečiau. XVIII a. pabaigoje Šarkuvos gyventojai tapo klajokliais. O. Glagau liudijimu, XIX a. viduryje Šarkuvos kaimas buvo tarsi negyvai išmiręs. Išmėtytų smėlynuose ir veltui ieškančių nors menko pavėsio po retomis gluosnių šakomis varganų lūšnelių langai ir durys kone visų kryžmai užkaltos lentomis. Jų gyventojai yra žvejai klajokliai. Prieš savaitę buvau susitikęs juos netoli Smiltynės, stovyklaujančius palapinėse su pačiomis, vaikais ir gyvuliais ir besiverčiančius savo verslu. Šarkuvoje belikę vos keletas senų, paliegusių žmonių; jie [...] saugoja sodybas, nors saugoti visiškai nereikalinga, nes dėl begalinio tų žmonių skurdo iš jų stačiai nėra ko vogti. Tik 1811 Kuršių nerijoje tarp Kranto ir Šarkuvos pagal vyriausiojo želdynų inspektoriaus Söreno Björno projektą pradėti organizuoti kopų sutvirtinimo darbai. 1785 Šarkuva buvo karališkasis žvejų kaimas Rasytės karališkajame domenų valsčiuje su bažnyčia (priklausė Kuncų parapijai; Šarkuvos parapija), karčema (priklausė Bledau), 31 ugniakuru. 1820 buvo 199 sielos, 37 ugniakurai, 1848 – 178 gyventojai, 32 gyvenamieji namai, 1861 – 215 gyventojai, 35 gyvenamieji namai, 1871 – 257 gyventojai, 38 gyvenamieji namai, 1885 – 325 gyventojai, 44 gyvenamieji namai. Nuo 1804 Šarkuva priklausė Rasytės, nuo 1883 – Kranto parapijai. 1905 turėjo kaimo bendruomenės Žuvininkų apskrities Rasytės valsčiaus statusą, buvo 67 gyvenamieji namai, 465 gyventojai (vokiečiai), 1933 – 645, 1939 – 705 gyventojų. Iki Pirmojo pasaulinio karo Šarkuvos gyventojai vertėsi žvejyba, varnų gaudymu. Tarpukariu tapo kurortu, pastatyta jaunimo turistinė bazė (buvo apie 140 gultų, 1934 nakvojo 13 267 žmonės). 1924 gruodį per audrą nuskendus 13 Šarkuvos žvejų, Vokietijos šarkuviečių šeimoms suteikta pagalba (1934 šiam įvykiui atminti pastatytas Šarkuvos žvejų paminklas).

Dar skaitykite Šarkuvos pradinė mokykla.

L: Bezzenberger A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner. Stuttgart, 1889;Forstreuter K. Die Entwicklung der Nationalitätenverhältnisse auf der Kurischen Nehrung // Altpreußische Forschungen. 8. Jhg. (1931), S. 46–63; Mager F. Die Landschaftsentwicklung der Kurischen Nehrung. Königsberg, 1938; Glagau O. Per Rytprūsių Sacharą // Lietuvininkai: apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje. V., 1970 (cit. p. 335–336).

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Šarkuvos žvejo namai, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Iš jūros traukiami Šarkuvos žvejų laivai, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Sugrįžęs iš žūklės Šarkuvos žvejų laivas, iki 1944 / Iš MLEA