Rytprūsių vokiečių kalbos tarmės

Rýtprūsių vókiečių kalbõs tamės. Vyravo dvi pagrindinės tarmių grupės: vokiečių aukštaičių ir žemaičių. Nuo XIII a. į vakarų baltų žemes iš įvairių Vokietijos vietovių pradėjo keltis vokiečių kolonistai: pirkliai, bajorai ir valstiečiai. Nuo jų kilmės vietos priklausė ir jų tarmė. Daugumą riterių sudarė Livonijos ordino nariai ir kolonistai iš vokiečių žemaičių tarme kalbėjusių vietovių. Tad vyraujanti Kryžiuočių ordino valstybėje kalba buvo vidurinė vokiečių žemaičių. Ja parašyti 1262–1264 Ordino dokumentai, parengti Magdeburgo teisės raštai, kalbėjo magistras ir aukštieji tarnautojai. 1400 nuo Neumarcko iki Klaipėdos raštuose visuotinai vartota vidurinė vokiečių kalba. XV a. aukštaičių tarmės atstovų skaičius didėjo; tik Karaliaučius savo dokumentus rašė vokiečių žemaičių tarme. Pvz., Dancige ir Elbinge vartota vid. vokiečių kalba ir vokiečių žemaičių tarmės (pasitaikė sakinių su vokiečių aukštaičių ir žemaičių tarmių formomis). Po 1466 Torunės taikos Ordino valstybė buvo suskaldyta, nuo jos atskirtas Kulmo kraštas. Reformacija kraštą padalijo konfesiniu požiūriu, Kulmas ir Varmė liko katalikiški. Konfesinės ribos t. p. sąlygojo ir tarmių ribas: protestantiškoje dalyje gyventojai labiau susimaišė. 1550–1570 iš Olandijos atvyko apie 1000 menonitų. Nuo Vyslos deltos iki Kulmo ir Torunės gyveno olandai. Ten iki XVIII a. vidurio olandiškai pamokslauta, šia kalba rašyta laiškai ir šeimos kronikos. Kiti gyventojai šalia jos vartojo ir vokiečių žemaičių tarmę. Po 1709 didžiojo maro atvykusių kolonistų kalbinė įtaka buvo nedidelė. XIX a. pradžioje šeimose kalbėta vietine vokiečių kalba, kurioje buvo ryšku žemaičių ir aukštaičių tarmių įtaka. Rytprūsiečių vokiečių aukštaičių ir žemaičių tarmės atitiko vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių tarmes. Duslieji sprogstamieji priebalsiai rytprūsiečių aukštaičių tarmėje suduslėjo, o žemaičių – ne, pvz., ferd ir perd, fund ir pund. Ryprūsių vokiečių aukštaičių tarmę sudarė dvi šnektos: Varmės ir Oberlando. Jas skyrė upė Paserija. Jos abi nedaug skiriasi nuo vokiečių aukštaičių tarmės, yra išlaikiusios vakarų germanų fonetikos ypatybių. Rytprūsiečių vokiečių žemaičių tarmę sudarė daug šnektų: Sembos, Rytų pakraščio, Notangos, Käzlaujos, Pamario, Elbingo aukštumos ir Aismarių nerijos. Šnektų gramatinės ypatybės reiškėsi daugiausia šnekamojoje kalboje, o viešajame kultūriniame gyvenime pirmiausia remtasi rašytine vokiečių kalba. Rytprūsių vokiečių tarmėse rasta skolinių iš senųjų prūsų, lietuvių ir lenkų kalbų. Rytprūsiuose vartoti skoliniai iš prūsų kalbos: vok. Margell (plg. prūs. mergo, liet. merga, mergelė), vok. Kujel „kuilis, tekis“ (plg. prūs. cuylis, liet. kuilis), vok. Kaddig „kadagys“ (plg. prūs. kadegis, liet. kadagys); vok. Pinsch „pintis“ (plg. prūs. pintys, liet. pintis). Rytprūsių vokiečių aukštaičių tarmėje rastas žodis Zarm (plg. prūs. Sirme, liet. šermenys). Iš lietuvių kalbos atėjo: vok. Kissehl (plg. liet. kisielius); vok. Dirschas (plg. liet. diržas); vok. Padugnis (plg. liet. bedugnis, padugnės) ir kiti. Iš lenkų kalbos: vok. Boschamenka (plg. lenk. boža męka); vok. Bulwe (plg. bulwa); vok. Lapatke (plg. lenk. łaydak); vok. Parowe (plg. lenk. parowa); vok. Pamager (plg. lenk. pomogac); vok. Ratteier (plg. lenk. ratay); vok. Blott (plg. lenk. błoto); vok. Dups (plg. lenk. dupa); vok. Fleck (plg. lenk. flak); vok. Kosse (plg. lenk. koza) ir kiti.

Dar skaitykite Rytprūsių vokiečių kalbos lituanizmai.

L: Ziesemer W. Die ostpreußischen Mundarten. Breslau, 1924; Unser Bartenstein, 2005.