prūsų medicina

prsų medicinà. Pasak Mato Pretorijaus, prūsai sveikatai išsaugoti taikę dvasines ir fizines priemones. Prūsai šventė tam tikras šventas dienas sveikatai išsaugoti, bet skirtingai: vieni tam tikrą dieną per mėnesį nedirbo jokio darbo, kiti – nepjovė vištos, nearė, nepjovė, negręžė, nemalė malūne, neverpė, o dirbo kitus darbus. Prūsai dėl akių sveikatos tam tikromis dienomis nesiūdavo, dėl kojų – nemaldavo. Vėliau vietoj to pradėta vaikščioti į bažnyčią, ką nors aukoti kunigui arba elgetoms. Vaidilutės vartodavo pelenus iš Romuvos, prie vaistų priklausė vadinamieji seotai (amuletai bei pakabinami daiktai, pašventinti Seitono, esą padėdavę išsaugoti ar grąžinti sveikatą). Dėl sveikatos vartoti vaško liejiniai, linų išspaudos. Anot Jono Bretkūno, prūsai, norėję išlaikyti sveikus arklius, jų kūną nušluostydavo gyva gyvate arba jos išnaromis. Gimusį vaiką prūsai ištepdavo pelynų sultimis. Suaugusieji jomis išsitepdavo visą kūną – esą taip jiems bus lengviau nugalėti lokį. Sulčių duodavo išgerti 2 metų vaikui. Praėjus keleriems metams, vaikui nukirpdavo plaukus (esą su plaukais nukerpama visa, kas nesveika). Motina juos įmesdavo į gėrimą iš pašventinto kaušo ir po to duodavo vaikui. Nešvarumams iš kūno išvaryti plačiai naudotos pirtys, kurios statytos ankštos, kad išsilaikytų šiluma. Iš lauko akmenų sudėta krosnis būdavo įkaitinama, po to apipilama vandeniu, kad susidarytų didelis karštis. Prakaitui išvaryti naudotos beržinės vantos. Beržų lapams priskirta ypatinga jėga, jei jie mirkyti šaltame vandenyje. Plakant vantomis atsiveria visos poros ir išeina nešvarumai; esą nuo to išnykdavo sanarių paralyžius (podagra). Pakankamai išsiprausę prūsai puldavo į šaltą vandenį – esą taip išsimaudę taps stiprūs. Prūsai taip vertino maudymąsi, kad joks samdinys nenorėjęs tarnauti ten, kur nebūdavo pirties. Senieji prūsai prausdavosi ten, kur augęs šventasis ąžuolas ar kitas medis. Nadruviai, prieš eidami į bažnyčią, būtinai išsimaudydavo, kad prieš Dievą pasirodytų švarūs. Dėl sveikatos vartotos vaistažolės. Iš valgių prūsai labai sveika laikė avižų košę, vad. kisieliumi (Kizzele), beržų ar liepų sulą. Gerdami liepų sulą galėjo apsisaugoti nuo akmenligės, paralyžiaus ir podagros, todėl tarp senųjų prūsų tokios ligos buvo retesnės. Beržų ir liepų sulą jie parūgštindavo ąžuolų lapais. Persišaldę nadruviai visą kūną išsitrindavo sniegu – esą vienas šaltis ištrauks kitą. Jie dažnai vaikščiojo basi. Žiemą jie kojas aprišdavo šiaudais ir autais bei apipildavo vandeniu, nes apšalę šiaudai išlieka šiltesni.

L: J. ir V. Almonaičių asmeninis archyvas; Smailys A. Matas Pretorijus apie senąją prūsų mediciną // Etnografija. T. 2–3. 1992–93. V., Lietuvos nacionalinis muziejus, 1998.

Leonardas Poviliūnas