plėšikai
plėškai. Nuo seniausių laikų – ypač karų metais – krašto gyventojus plėšdavo įvairios gaujos, kariavusių pusių kariai bei jų palydovai. Ir naujaisiais amžiais tuo vertėsi kareiviai, pragyvendavę iš karo žygių. Pvz., 1648 skųstasi dėl Prūsijos sąjungininkų Brandenburgo kareivių plėšikavimų Klaipėdos apylinkėse: grobti papuošalai, vertybės, maistas, įvairios prekės ir gyvuliai iš prekyviečių. 1658–1660 Brandenburgo kareiviai plėšikavo Tilžės apylinkėse, grobdami įvairius daiktus iš kaimiečių, padegdami besipriešinusių pastatus. Tuomet surašinėti nuostoliai bei dėl kareivių plėšikavimo negautos pajamos. Krašto gyventojai šimtmečius jausdavosi nesaugūs – iš visų pusių plėšikai galėdavo pasikėsinti į jų turtą, kiti netekdavo ir gyvybės. XIX a. pradžioje dauguma Didžiosios Lietuvos plėšikų gaujų veikė ir Prūsijoje. Jose dalyvavo lietuviai, rusai, žydai, čigonai ir kiti. Vidutiniškai gaujoje buvo 8–9 asmenys. Dažnai plėšikų gaujas sudarė dėl įvairių priežasčių į Prūsiją pabėgę valstiečiai. Palei Prūsijos sieną dažniausiai veikė lietuvių ir žydų gaujos, užsiiminėjusios ir kontrabanda; tam buvo palankios gamtinės sąlygos (miškais ėję keliai, upės, pelkės). Veikė ir kitų kraštų plėšikai (1810 Prūsijos vyriausybė įspėjo Vilniaus generalgubernatorių, kad netoli Berlyno susibūrusi plėšikų gauja per Mažąją Lietuvą gali patraukti į Vilnių). Nedaug plėšikų pavykdavo sulaikyti įvykio vietoje. Kartais aukos atpažindavo savo daiktus ar plėšikus (valstietis iš Didžiosios Lietuvos Juraška Prūsijoje atpažino plėšikus ir pranešė žandarui). Vienos iš plėšikų gaujos, veikusios Prūsijoje ir Didžiojoje Lietuvoje, vadas buvo Raudonkrūtinis (J. Juodeika arba J. Vaitkus), kurio gaujoje buvo iki 25 žmonių (dauguma jų nenorėjo eiti į rekrūtus). Daugiau nei metus jų ieškojo Prūsijos ir Rusijos valdžia, nes vietos gyventojai nebendradarbiavo su Prūsijos policija (tai lėmė dažni tarnautojų nusikaltimai ir korupcija). 1849 rudenį Raudonkrūtinio gaujos paieškoms pasitelkta abiejų šalių kariuomenė: pvz., Rusijos valdžia tam paskyrė 223 pėstininkus ir 46 kazokus, bet jie nepajėgė kontroliuoti viso pasienio. Prūsijos valdžia įsteigė 100 talerių premiją už Raudonkrūtinį. Jis miegantis sugautas 1850 rugpjūtį; teigė vertęsis kontrabanda, neprisipažino plėšikavęs. XIX a. pabaigoje apie jį paplito legendos kaip apie vargšų gynėją; 1884 išleistame Lietuviškame Auszros kalendoriuje Martynas Jankus savo rašinyje Raudonkrūtinis stebėjosi, kodėl apie jį pikta paskelbta.
Dar skaitykite: plėšeikos, valkatos.
L: Bartsch Ch. Skizzen zu einer Geschichte Tilsits. Tilsit, 1888; Sembritzki J., Bittens A. Geschichte des Kreises Heydekrug. Memel, 1920; Praspaliauskienė R. Nereikalingi ir pavojingi…V., 2000.
MLEA
Martin Buddrus