valkatos

válkatos, nuolatinės gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio neturintys žmonės. XIX a. dauguma valkatų buvo 20–40 metų, dažnai turėjo tik vardus, pvz., valkata Juozapas nežinojo savo gimimo vietos, nes jį mažametį motina išsinešė į Prūsiją. Valkatos, nenurodę savo kilmės, sudarė apie ½ visų valkatų; jie niekam nepriklausė, nemokėjo mokesčių, dažniausiai valkatišką gyvenimo būdą perimdavo iš tėvų. Kai kurie valkatos priskirdavo save valstiečiams. Valkatomis tapdavo vyrai, nenorėję eiti į rekrūtus (dažniausiai karų metu atsidurdavo įvairiose šalyse, pvz., J. Sudakevičius su prancūzų kariuomene pakliuvęs į Prūsiją). Neretai valkatos tapdavo nusikaltėliais ir plėšikais. XVIII–XIX a. iš Rusijos per Didžiąją Lietuvą valkatos keliavo į Prūsiją, ten atklysdavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valkatos. Nemažai valkatų iš Prūsijos keliavo į Didžiąją Lietuvą; daug buvo po 1812 karo pabėgusių iš Prūsijos rusų ir Rusijos kariuomenėje tarnavusių lietuvių karo belaisvių. Prūsijoje atitarnavę kareiviai valkatauti likdavo dėl laisvesnių gyvenimo sąlygų. Valkataujančios moterys dažnai laikytos negarbingo elgesio. Daug valkatų buvo Karaliaučiuje. Iš Klaipėdos valkatos dažnai keliavę į Rygą ir atvirkščiai. Dalis valkatų ilgainiui grįždavę prie sėslaus gyvenimo.

L: Praspaliauskienė R. Nereikalingi ir pavojingi... V., 2000.