plentai

pléntai, šašijos (vok. Chaussee), pagal Vakarų Europos pavyzdį pradėti tiesti XVIII–XIX a. tarp pagrindinių miestų. Svarbiausiais keliais rūpintasi ir anksčiau – juos privalėjo taisyti šarvarką ėję baudžiauninkai; kelių tiesimui bei jų priežiūrai buvo skirti 1587, 1588, 1591, 1592, 1684 išleisti valdovo ediktai. XVII a. pabaigoje kelių svarbiausios vietos grįstos akmenimis. 1698 Friedrichas III paskelbė kelių ediktą, numatantį 100 dukatų baudas už blogą kelių priežiūrą, kelių atnaujinimą pavasariui bei rudeniui prasidedant, rinkliavas kelių statybai bei priežiūrai, rodyklių statybą kryžkelėse. Pašto plėtra paskatino svarbiausių kelių tvarkymą. Pvz., 1700 iš Karaliaučiaus į Tilžę pro Tepliavą, Vėluvą bei Įsrutį vedė vadinamasis Litauische Kurs [Lietuviškasis kelias]. 1716 patvirtintas pašto vežimų kelias Karaliaučius–Tilžė (ir toliau pro Ragainę iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos). XVIII a. kolonizuojant kraštą, įkūrus Gumbinę, kaip naują administracinį centrą, iš jos nutiesti nauji keliai į Pilkalnį, Įsrutį, Darkiemį, Geldapę. 1720 VIII 20 paskelbtas naujas kelių ediktas, nustatantis kelių bei tiltų pločius, kelių finansavimo ir kitą tvarką. Nustatytos 3 kelių kategorijos: svarbiausi keliai (vok. Heerstraße), didieji vieškeliai ir vieškeliai (vok. Landstraßen). Pradėtas vieškelių apsodinimas medžiais. Pasibaigus Septynerių metų karui 1764 VI 24 priimtas naujų kelių reglamentas, nustatantis naujus kelių standartus, kelių apželdinimo galimybes, iki 50 talerių baudos už apleistus kelius. 1790 kaip pašto vežimų kelias nurodyta trasa Karaliaučius–Valdava–Tepliava–Toplaukis–Įsrutis–Uosviečiai–Tilžė–Žemaitkiemis–Šilokarčema–Priekulė–Klaipėda (iš viso 34 mylių ilgio). Napoleonmečiu buvo nustatyti 4 pagrindiniai karo keliai: 1. Elbingas– Karaliaučius–Tepliava–Gumbinė–Vilkaviškis; 2. Dancigas–Aismarių nerija–Piliava–Fischhausenas–Karaliaučius; 3. Varšuva–Vilkaviškis– Lietuvos provincija; 4. Karaliaučius–Kaimė–Labguva–Mielaukiai–Šilupiškiai–Tilžė–Kaunas. 1813 Rytprūsių valdžia nustatė 6 pagrindinius kelius karo belaisviams, rekrūtams ir kitiems varyti: 1. Elbingas–Brandenburgas–Karaliaučius; 2. Marienwerderis–Kreuzburgas–Karaliaučius; 3. Willenbergas–Kreuzburgas–Karaliaučius; 4. Rastenburgas–Šipapilė–Dumnava–Udravangis–Karaliaučius; 5. Įsrutis–Narkyčiai–Tepliava–Valdava–Karaliaučius; 6. Tilžė–Šilupiškiai–Mielaukiai–Laukiška–Labguva–Kaimė–Karaliaučius. Nors veikė įvairių ediktų nuostatos, XVIII a. keliautojai skundėsi blogais krašto keliais, prastais tiltais. Sėkmingiau vyko kelių apželdinimo darbai – keliai į dvarų sodybas pavirto medžių alėjomis. 1787 pagal Prancūzijos plentų pavyzdį Prūsijoje pradėti tiesti pirmieji modernūs plentai; 1791 įkurtas plentų statybos departamentas. Propaguoti plentų privalumai: buvusiais senais laukų keliukais sunkiai važiuota 14 dienų, nutiestu nauju plentu tą atstumą arklių kinkinys įveikė per 36 valandas. Plentų tiesimu buvo suinteresuoti prekybininkai bei produkcijos gamintojai. Buvo nustatyti plentų tiesimo, jų dangos bei įrenginių konstrukcijos techniniai standartai, galimos išlaidos. XIX a. pradžioje viena mylia valstybinio plento (vok. Staatschaussee) kainavo iki 40 000 markių, o nepalankiuose ruožuose ir dvigubai brangiau. 1818 pradėtas tiesti plentas Karaliaučius–Elbingas. 1882–1840 tiestas plentas Karaliaučius–Ylava–Barštynas. 1830 pradėtas tiesti plentas Karaliaučius–Tepliava–Toplaukis–Skaisgiriai– Tilžė–Lauksargiai; 1831 IX 10 ruožu Karaliaučius–Tilžė jau atidarytas eismas. 1835 nuo Toplaukio pradėtas tiesti plentas į Eitkūnus, baigtas 1837 VI 17. Šio plento statyba kainavo 445 017 talerių (plento į Tilžę kilometras kainavo po 15 000 markių), teko įveikti daug gamtinių kliūčių, statyti įvairius įrenginius. 1826–53 tiestas plentas Karaliaučius–Krantas, 1816–29 plentas Karaliaučius–Piliava, 1829–53 plentas Karaliaučius–Labguva, 1843–1853 plentas Klaipėda–Tilžė (1846 lapkričio pabaigoje nutiesta atkarpa Klaipėda–Vilkyčiai, 1853 VI 1 baigtas ruožas iki Sakučių, 1853 XI 1 visa trasa). Nuo XIX a. vidurio tiesti plentai Įsrutis–Skaisgiriai–Nemuno delta, Tilžė–Ragainė–Lenkviečiai–Gumbinė, Lenkviečiai–Pilkalnis–Širvinta, Širvinta–Lazdėnai–Šilėnai, Mikytai–Vilkyškiai–Viešvilė–Smalininkai, Budelkiemis–Pėžaičiai. Plento bendras ilgis sparčiai didėjo: 1826 Gumbinės apygardoje buvo 7,5 km jų (Karaliaučiaus apygardoje – 45), 1838 – 151 (262,5), 1853 – 364,5 (538,25), 1862 – 585 (612,75), 1874 – 714 (821,17). 1874 Rytprūsių 1 km² teko po 0,0415 km valstybinių plentų. 1853–1873 plentų statybai Gumbinės apygardai išleista 1 939 397 taleriai, o Karaliaučiaus apygardoje – 2 133 239. Dalį plentų statybos bei priežiūros išlaidų padengdavo plentų mokesčiai, kuriuos iš važiuojančiųjų surinkdavo plentininkai. Pvz., 1861 Karaliaučiaus–Tilžės plente ties Lauta (1 mylios atkarpoje) surinkta 2482 taleriai, o ties Valdava (2 mylių atstumu nuo Karaliaučiaus) – 2351. Nuošalesni plentai duodavo mažiau pajamų, pvz., 1861 Karaliaučiaus–Kranto plente ties Molėnais surinkta 1200 talerių. Plentų statybą dotavo valstybė ir provincija, pagal 1875 VII 8 įstatymą. Be valstybinių plentų, tiesti bendruomenių, privačių asmenų ar akcininkų finansuoti plentai. Pvz., 1845 susikūrusi akcinė bendrovė tiesė 2 mylių ilgio plentą Klaipėda–Laugaliai, jai bankrutavus darbus tęsė Klaipėdos miestas. Skatinta apskričių plentų statyba, pvz., 1858 Pilkalnio apskrityje statytas plentas Šoriai–Pilkalnis–Lazdėnai. Nuo XIX a. vidurio su plentais pradėjo konkuruoti sparčiai tiesti geležinkeliai. Plentų statybai kai kur trukdė vietos statybinių medžiagų (akmenų, žvyro, smėlio) stoka, jų atvežimo kaštai. Pvz., 1874 Pakalnės apskrityje 1 m³ akmenų kainavo net 12 markių (o akmeningose Unguros ir Geldapės apskrityse tik 3), žvyro – 4 (kitur 1,5–2), smėlio – 2,5 (kitur 1,5–2). Brangiau kainavo plentų tiesimas per molingus ir drėgnus plotus. 1875 įvairių apskričių 100 km² ploto vidutiniškai teko valstybinių plentų: Ylavos apskrityje – 3 km, Ragainės – 7,84, Įsruties – 6,33, Karaliaučiaus – 10,58, Labguvos – 5,68, Fischhauseno – 8,80, Pilkalnio – 4,38, Geldapės – 7,21, Unguros – 1,79, Šventapilės – 9,03, Pakalnės – 4,23, Girdavos – 5,61, Klaipėdos – 6,11, Tilžės – 3,74, Darkiemio – 4,06, Gumbinės – 4,73, Stalupėnų – 7,45. XIX a. pabaigoje pradėti tiesti žvyrkeliai kainavo daug pigiau už plentų su akmenų pagrindais ir grindiniais. Nuvažiuotus atstumus žymėjo paplentėse išdėstyti mylių akmenys (stovėję kas 1 mylią – 7500 m) bei 1/100 mylios ženklai; 1870–1873 juos pakeitė kilometriniai ir 100 m ženklai. Tausojant brangius plentus 1839 nustatyti įvairūs apribojimai važiuotiesiems: vežimų ratai turėjo būti ne siauresni kaip 4 coliai, IX 15–IV 15 keturračiai vežimai galėjo būti ne sunkesni kaip 60 cnt, o šiltuoju sezonu – iki 80 cnt; sunkesniems kroviniams vežti reikėjo platesnių ratų, svoris turėjo būti ne didesnis kaip 100 cnt. Plentų (tuometinių greitkelių) tinklo nutiesimas labai paspartino krašto ūkio plėtrą – daug greičiau buvo pasiekiamos prekyvietės, produkcija iš ūkininkų bei ganyklų lengviau pasiekdavo supirkėjus bei vartotojus. Palyginti tankus plentų tinklas lėmė Mažosios Lietuvos ekonominę gerovę XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Plentus tiesė, medžiagas jiems rengė, medžius paplentėse sodino tūkstančiai lietuvininkų.

L: Grabo R. Die ostpreussischen Strassen im 18. und 19. Jahrhundert. Königsberg, 1910; Valančius G. Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas. Kirchheim–Teck, 1946.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Tilžės–Klaipėdos plentas pro Saugas, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Senasis plentas į Juknaičius, Šilutės apskritis 1996

Iliustracija: Būdingas Sausgalių–Tatamiškių plento grindinys, 1991