permas

pèrmas, Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros paskutinysis periodas; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tame periode. Prasidėjo po karbono prieš 295 mln. metų (Ma), baigėsi iki triaso periodo prieš 250 Ma. Skirstomas į ankstyvąją (apatinį permą) ir vėlyvąją (viršutinį permą) epochas (skyrius), šios į amžius (aukštus). Permo sistema paplitusi visoje Mažojoje Lietuvoje, pasiekiama tik giliaisiais gręžiniais. Išskirtas apatinis permas (paplitęs ir Mažojoje Lietuvoje), iš kontinentinių konglomeratų ir smiltainių (Perlojos svita, storis iki 53 m). Ji suskaidyta į 4 pluoštus: Elektrėnų, Klišių, Papilvio ir Darkiemio. Viršutiniojo permo pjūvį sudaro: smiltainis, klintis, dolomitas, mergelis, gipsas, anhidritas, akmens bei kalio druska. Permo sistemos nusėdų storis Mažojoje Lietuvoje siekia 320 m, čia jas dengia vėlesnės nuosėdinės uolienos. Viršutiniajame perme išskirti stratigrafiniai padaliniai, pavadinti Mažosios Lietuvos vietovardžiais: Priegliaus svita, Nivenskojės, Žalgirių svita, Aismarių svita, Galindų svita, Šventapilės svita. Žinomi seni terminai: viršutiniojo permo Kuršių ir Memelio aukštai (H. Scupinas, 1928; dabar nenaudojami). Ankstyvajame perme vyravo iškelta sausuma. Vėlyvajame perme egzistavo jūrinis-lagūninis režimas. Klimatas buvo karštas ir sausas. Mažojoje Lietuvoje permo sistemą pirmą kartą išskyrė 1857 K. Grewingkas. XIX–XX a. pradžioje jį tyrinėjo Berlyno ir Karaliaučiaus mokslininkai E. Beyrichas, O. Speyeris, Gottliebas Berendtas, Karlas Alfredas Jentzschas, A. Tornquistas, O. Linstowas, K. Gagelis, H. Scupinas, Rusijos geologas E. Tollis. 1919–1939 permą tyrinėjo Lietuvos (nuo 1930 Vytauto Didžiojo) universiteto mokslininkai M. Kaveckis ir J. Dalinkevičius, po 1945 tyrimus atliko Geologijos instituto mokslininkas Povilas Suveizdis, L. Tamošiūnas, V. Kadūnas, J. Smilgis, Vilniaus universitete – S. Zeiba, Juozas Paškevičius.

Algimantas Grigelis