pasienis
pasenis. 1422 Melno taika nustatyta valstybinė siena tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (atskyrusi Mažąją ir Didžiąją Lietuvas) išliko iki XX a. vidurio kaip viena pastoviausių ribų Europoje. Per šimtmečius susiklostė gyvenimo pasienyje savitos tradicijos, išmokta naudotis kainų bei ekonomikos išsivystymo lygių gretimose valstybėse skirtingumais, klestėjo kontrabanda (šmugelis), pasienio verslai (karčemos, sienos perėjimo vedliai, pasienio prekyba). Pvz., giminaičiai (neretai Didžiosios Lietuvos žydai) laikydavo karčemas abipus valstybinės sienos, sukurdavo prekių pervežimo ar žmonių palydėjimo linijas, per savų žmonių grandinėlę nukreipdami nelegalius krovinius. Iki XVIII a. pabaigos nebuvo valstybinės sienos griežtos apsaugos, klostėsi glaudūs ryšiai tarp gretimose valstybėse gyvenusių giminaičių ir kitų žmonių (dar skaitykite Paprūsė). Rusijos imperijai okupavus Didžiąją Lietuvą, valstybinė siena ir pasienis vis griežčiau saugoti (ypač iš Rusijos valdų pusės). Apsauga stiprinta po sukilimų Didžiojoje Lietuvoje, plečiantis knygnešių sąjūdžiui, gausėjant nelegaliai išvykstančių į Vakarus, carinio režimo politinių priešininkų ir bėglių. Valstybinę sieną leista pereiti tik oficialiuose punktuose, vežtas prekes tikrinant muitinėse, apmokestinant jas dideliais muito mekesčiais. Tuo tarpu Rytprūsių valdžia neoficialiai rėmė prekių išvežimą iš krašto – net ir nelegaliais keliais (taip skatinta gamyba, krašto ūkio raida), todėl pasienio režimas abipus sienos skyrėsi. Pvz., apie 1870 Rusijos pusėje veikė 3 sargybos linijos, raiti pasieniečiai ir žandarai saugojo 5–7 km pločio pasienio ruožą. Jame valkiodavosi slapti policijos agentai, vadinami akcizininkais bei šmekeriais (nuo vok. schmecken – ragauti; ieškodami kontrabandos, jie ragaudavo žmonių neštus induose skysčius, ypač rūpindamiesi alkoholiniais gėrimais). Šmekeriai buvo pagyvenę, Rusijos kariuomenėje atitarnavę vyrai, mokėję lietuviškai, gerai žinoję vietovę ir žmones, apsirengę kaip vietos gyventojai. Dienomis jie valkiodavosi pakaimėmis ir šnipinėdavo, gerdavo ir valgydavo, atsilankydavo į vestuves, susirinkimus, išleistuves, vis šnipinėdavo; žiūrėjo, kas ką daro, klausydavo, ką kalba, sekiodavo kur kas eina. Jie imdavo viską, kas tik buvo iš Prūsų atgabenta. Šmekeriai ir kareiviai sargybiniai už sugautą kontrabandą gaudavo didelį mokestį nuo prekės kainos. XX a. pasienio gyvenimas daug kartų keitėsi. Po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą, Rytprūsius nuo jo atskyrė Nemuno, Rusnės ir Skirvytės upės. Krašto gyventojai nuo seniausių laikų buvo įpratę upe naudotis kaip susisiekimo ir prekybos svarbiausiu keliu, todėl nauja situacija stipriai pakeitė naujojo pasienio žmonių gyvenimą. Pvz., Kliokiuose pastatyta muitinė turėjo kontroliuoti pigesnių maisto produktų iš Didžiosios Lietuvos srautą. Klaipėdiškiai krepšiuose su mėlynėmis ir grybais slėpdavo sviestą, kitus žemės ūkio produktus ir pernešdavo juos per sieną arba pakliūdavo patruliuojantiems pareigūnams. Panašiai buvo Didžiųjų Karceviškių punkte, kur dirbo 4 muitininkai. Pakalnės apskrities gyventojams leista 2 kartus per dieną pereiti sieną. Gyvenusieji 15 km nuo jos atstumu turėjo sienos korteles. Ją pateikus kartą per savaitę be muito mokesčio iš Klaipėdos krašto leista įvežti 1 kg sviesto, 20 kiaušinių, 2 kg mėsos, paukštį ar žvėrį. Tuo daugelis naudojosi, nes Klaipėdos krašte žemės ūkio produktai buvo daug pigesni. Pereinant sieną pasai buvo tikrinami 2 kartus: žandarmerijos atstovo, o Karceviškių punkte pasienio kontrolę vykdė muitininkas. Sienos korteles išduodavo kartą per mėnesį iš Gastų į Kaukėnus atvykdavęs landratas (apskrities viršininkas). Dėl kainų didelio skirtumo suklestėjo spekuliacija ir kontrabanda. Iš Klaipėdos krašto gabenta sviestas ir arkliai, į ten – tabako gaminiai, radijo imtuvai. Pasienio punktai veikė Šakūniškiuose, Nausėduose, Rukštynkrantėje, Skirvytėje, Karklėje ir kitur. 1930 pasienio apsauga sustiprinta. Pasienio ruožas pasikeitė po 1939 kovo nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą.
L: Janulaitis A. Užnemunė po prūsais. K., 1928; Der Kreis Elchniederung. Bd. II. Hannover. 1969; Die Elchniederung. Nr. 31. 2000.
Martynas Purvinas
Algirdas Žemaitaitis
MLEA
Iliustracija: Bosniakų pulko raiteliai, saugoję pasienį Mažojoje Lietuvoje, 1786 / Iš Povilo Reklaičio knygos „Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant“, 1999
Iliustracija: Lietuvos ir Lenkijos Respublikos pasienio su Prūsijos kunigaikštyste stulpas, pastatytas 1545: užrašo viršuje matyti Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis / Iš knygos „Lietuvos istorija“, redaktorius A. Šapoka, 1936
Iliustracija: Eitkūnų geležinkelio stotis Rytprūsių–Rusijos pasienyje, XX a. pradžia / Iš MLEA
Iliustracija: Prūsijos–Rusijos sienų užkarda, pavaizduota laikraštyje „Aušra“, 1886, Nr. 5 / Iš Domo Kauno knygos „Aušrininkas“, 1996
Iliustracija: Carinės Rusijos valdose buvusi Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis) muitinė, XX a. pradžia / Iš knygos „Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais“
Iliustracija: Šventosios upės žiotys ties Smalininkais – čia nuo 1422 ėjo valstybinė siena tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, 2002
Iliustracija: Antšvenčiuose, Mažosios Lietuvos pasienyje, hitlerinei Vokietijai ruošiantis karui, keliai atitverti nukeliamaisiais mediniais „ožiais“, 1940 / Iš Aldonos Preikšaitienės šeimos albumo
Iliustracija: Antšvenčiuose, Mažosios Lietuvos pasienyje, hitlerinei Vokietijai ruošiantis karui, įrengtos dviejų eilių spygliuotos vielos tvoros, 1940 / Iš Aldonos Preikšaitienės šeimos albumo
Iliustracija: Tilžės magistrato orderis (banknotas), vaizduojantis Vokietijos–Klaipėdos krašto sieną, nustatytą Santarvės valstybių, 1921 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio
Iliustracija: Prūsijos–Rusijos sienos užkarda Bajoruose, XIX a. pabaiga / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio