pasienio susisiekimas

pasenio susisiekmas (vok. Kleines Grenzverkehr), tarpukariu Lietuvos ir Vokietijos susitarimu nustatytas sienos perėjimo ir prekių pervežimo lengvatinis režimas pasienio ruožo gyventojams. Jiems išduodavo sienos korteles. Toks pasienio susisiekimas buvo patogus Klaipėdos krašto ir Rytprūsių gyventojams, nes nemaža žmonių valdė žemes abipus 1920–1923 atsiradusios naujos valstybinės sienos. Nuo seno gyventojai keldavosi per Nemuno, Rusnės ir kitas upes į savo parapines bažnyčias, įprastas prekyvietes Tilžėje, Ragainėje, Kaukėnuose. Po 1920–1923 Tilžės gyventojai įprato maisto produktus pirkti ir net pietauti Klaipėdos krašte – Panemunėje, Pagėgiuose. Pertvarkius Vokietijos–Lietuvos prekybos sutartį, nuo 1930 I 1 tilžiškiams, grįžtantiems su pirkiniais iš Panemunės per Luizės tiltą, Rytprūsių valdžia apribojo iš Lietuvos laisvai įnešamų (muitais neapmokestintų) žemės ūkio produktų kiekius. Savoms reikmėms žmogui leista įsinešti iki 2 svarų džiovintų vaisių, iki 5 svarų bulvių ar daržovių, iki 10 svarų šviežių vaisių, iki 2 svarų sulčių ar uogienių, iki 4 svarų kiaulienos ar lašinių, iki 2 svarų naminių ar laukinių paukščių mėsos, iki 2 svarų gyvulių lajaus ar margarino (žąsų bei kiaulių taukai buvo apmuitinami), iki 2 svarų sviesto, sūrio ar medaus, iki 2 litrų pieno, iki 1 litro grietinėlės, iki 10 kiaušinių, iki 4 svarų paprastų kepinių, miltų, miežinių ar grikinių kruopų. Bendras neapmuitinamų žemės ūkio produktų kiekis negalėjo viršyti 6 svarų, už didesnį svorį reikėjo mokėti muito mokestį (pvz., už 1 kg jautienos – 37 pfenigus, už 1 svarą kiaulienos – 32). Buvo nustatyti ir kiti apribojimai. Pigesniais maisto produktais anapus sienos įpratę apsirūpinti tilžiškiai imdavosi įvairių gudrybių: per valstybinę sieną vesdavosi visą šeimą – ir mažus vaikus, prakąsdavo dešras ir nešdavosi jas kaip užkandį.

Martin Buddrus

Martynas Purvinas