pasakojimas

pãsakojimas, trumpi tautosakos kūriniai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kristupas Jurkšaitis, Vilius Kalvaitis, Martynas Grošius, A. Vilmantienė užrašė tik keletą pasakojimų. XX a. II pusėje Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkai bei kiti užrašė lietuvininkų pasakojimų apie baudžiauninkų buitį, jų prievoles dvarams, ponų savivalę. Mažojoje Lietuvoje užrašytas pasakojimas apie poną, kuris liepdavęs baudžiauninkams lipti į medį ir kukuoti, o vėliau gegutę nušaudavęs. Pasakota apie švedų žiaurumus, apie neregėtą švedų kareivį (moterį). Sakyta, kad prancūzai liepdavę žmonėms malti žalius grūdus. Per maro epidemiją žmonės miegodavę karstuose; po maro likę labai nedaug gyventojų. Bado metu žmonės valgę dilgėles; 1 žmogus turėjęs grūdų, bet jų nepardavęs (laukęs, kad pabrangtų). Pasakota apie senovinius valgius, ligų gydymą, apie jaunimo vakarėlius, piršlybas. M. Grošius užrašė pasakojimą, kaip karalius Pričkus pripiršo turtuolio sūnui vargšės našlės dukrą. Užrašyta pasakojimų apie keistus žmonių papročius (pvz., mušdama sviestą, moteris metusi į grietinę numirėlio pirštą). Išlikę daug pasakojimų apie Rambyno kalną.

L: Lietuvininkų žodis. K., 1995.

Bronislava Kerbelytė