pakaruoklis

pakaruõklis. Praeityje ypač bijota pakaruoklių, mažiau kitų mirusių ne sava mirtimi. Būta savižudybės pasikariant įvairių priežasčių: ūkininko sūnus pasikoręs, nes tėvas su juo blogai elgėsi; mergina nusižudžiusi dėl sužadėtinio neištikimybės. Sakmėse vaizduotas velnio ryšys su pakaruokliais: tikėta, jog velnias gundąs žmogų pasikarti (paliekąs ant medžio šakos užrištą virvę) arba padedąs tai padaryti. Mediškiemiuose pasakota apie vyrus, sumaniusius patirti pakaruoklio pojūčius. Vienas jų sutikęs pamėginti pasikarti, jei kiti jį išgelbės. Kai tik vyras pakibęs kilpoje, pro duris į trobą įpuolė zuikis. Visi pradėję jį gaudyti, o tik po to prisiminė pakaruoklį, bet buvę jau per vėlu. Suprasta, jog tas zuikis – tai velnias, sutrukdęs jiems išgelbėti draugą. Pasakota: koks pasiklydėlis, dažniau muzikantas, patekęs į dvarą / namą, kuriame neva vyko pažįstamos moters sutuoktuvės. Ryte jis sužinojęs, jog ta jaunoji – jau pasikorusi mergina / moteris, o jis buvęs mirusiosios ir velnių vestuvėse. Pasakota: žmogus, miške pamatęs pakaruoklį, išlaisvinęs kūną iš virvės, bet pakaruoklis puolęs žmogų vytis, siekdamas jį pražudyti. Skyrėsi pakaruoklių laidojimo papročiai – šermenys; pakaruoklio vardas neminėtas jų maldose. Pakaruoklio nebuvo galima laidoti bet kur. XIX a. pabaigoje gyventojas, radęs savo sodyboje pakaruoklį, nukirtęs jam galvą, surišęs kojas ir palaidojęs baloje, kad šis negalėtų vaikščioti. Tikėta, jog pakaruoklį reikia laidoti ten, kur sueina 4 (ar 3) laukų ribos, miške, pelkėje, t. y. toli nuo gyvenamųjų sodybų. Kapinės laikytos šventa vieta; savižudžiams būdavo atitveriama atskira jų vieta, į kurią karstą įkeldavo per tvorą. Jeigu to nebuvo, savižudžius laidodavo šalia kapinių. Tikėta, jog po ankstyvos mirties pakaruoklis vaikštąs, kol ateinąs jo tikrosios mirties laikas; dažnai pasirodąs savo mirties vietoje. Pasakota: palaidoti pakaruokliai prisikelią iš kapo, kviečią sutiktą žmogų pasiristi ar grįžtą į namus ir gąsdiną namiškius. Klaipėdos apylinkėse pasakota: po laidotuvių pakaruoklis grįždavęs į namus ir tempdavęs patalus nuo miegančio ūkininko berno. Tokie pakaruokliai būdavo priverčiami išeiti iš namų (pasakius atitinkamus žodžius ar stipriai sumušus), vėliau jų kapai atkasinėti, per pilvą perkalant pagalį.

Dar skaitykite: vaiduokliai, numirėlis.

L: Balys J. Mirtis ir laidotuvės: lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, 1981; Balys J. Dvasios ir žmonės. Bloomington, 1951; Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Chicago, 1903; Čilvinaitė M. Laidotuvių papročiai // Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 2; Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7, 1940; V.B. M.Valančiaus gadynės papročiai ir prietarai // Gimtasai kraštas, 1934, Nr. 1; Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje // Iš lietuvių kultūros istorijos, V., t. 3, 1961; Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. V., 1987.

Edita Korzonaitė