nutautinimas

nutaũtinimas, prievartinis etninės tapatybės (kaip visumos ar jos atskirų bruožų) naikinimas, siekiant politinių ar kitų tikslų. Vienas iš svarbiausių laikmečių nutautinant kraštą – Kryžiuočių ordino įsibrovimas XIII a.; ne tik užkariaujant Prūsą, bet ir diegiant savus papročius, kovojant su senųjų gyventojų tradicijomis (dar skaitykite krikščioninimas). Su senųjų papročių liekanomis kovota ir vėlesniais amžiais. Po liberalesnių laikų Prūsijos kunigaikštystėje XVIII a. rengti krašto griežtesnės germanizacijos planai. 1871 įkūrus Vokietijos imperiją, siekiant suvienyti jos gyventojus, asimiliuoti anuomet gausias bei įvairias tautines mažumas, pradėta sustiprinta germanizacija. Priešiškumas lietuvybei dar sustiprėjo po Pirmojo pasaulinio karo, o ypač nacių valdymo metais, kai prieš aktyvesnius lietuvininkus imtasi represinių priemonių. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, krašte likę senieji gyventojai laikyti fašistais ir persekioti (dar skaitykite: genocidas, etnocidas). SSRS okupuotoje Lietuvoje pasilikę lietuvininkai privalėjo slėpti savąjį etnokultūrinį savitumą. Sovietinio režimo represijos, aplinkos moralinis ir kitoks spaudimas skatino mažlietuvių nutautinimą, vertė juos tapti normaliais sovietiniais lietuviais arba atsiradus galimybei išvykti į Vakarus.

L: Denkschrift zur Lage der litauischen nationalen Minderkheit in OstpreuÜen. Tilsit.

Martynas Purvinas