Nemunas

Nẽmunas, vardas. Mažojoje Lietuvoje upę Nemunas vadino ir Nemuns, Niamunas, Nemonas. Senovės graikai ir romėnai Nemuną vadino Chronus, Kronus. IV a. iki Kristaus graikų keliautojas Pytheas minėjo Nomon. Vokiečių Memel, latvių Nemuns, rusų Neman, gudų Nioman, ukrainiečių Nemon, lenkų Niemen. Nemuno vardo atitikmenys: lietuvių upės Nemunėlis, Nemunynas, Nemunykštis, Nemuninkas, Nemajūnė; lietuvių ežeras Nemunija, Nemunaitis, Nemuninka; prūsų Namoyum-pelk <*Namujun-; lotynų upės Neminia, Nemesa, keltų upė Nemausus, kilties vardas Nemetes, vietovardis Nemetum; graikų slėnis Nemea. K. Būgos aiškinimu Nemunas – „iš šilo ištekanti, šilais (miškais), raistais tekanti upė“. Tam pritarė E. Fraenkelis, P. Skardžius (nebeminėjęs „raisto“), A. Salys: Nemunas kaip „miškinė, šilinė upė“. A. Vanagas, pritardamas J. Endzelyno paveiktai K. Būgos vėlesnei nuomonei, Nemuno pirminę reikšmę siejo su „lenktas, vingiuotas“. V. Mažiulis Nemuno vardą aiškino „vingiuota upė“. Nemunas savo Nem- šaknies atliepiniais lietuvių, prūsų, graikų, italų, keltų vietovardžiais sietinas ir su tų kalbų bendriniais žodžiais. Plg. lietuvių nem-unė „ant medžio kelmo augąs grybas“, nemuogė „mėlynė, šilauogė“; lotynų nemus „giraitė, miškelis, su ganyklomis, biržtva; alkas“; graikų νέμος „giraitė, miškelis, ganykla“; keltų graikų νεμητον „šventasis miškelis, šventykla“, keltų, senosios airių nem „dangus“; senosios frankų nimid „šventasis miškas“. Su jais gretinti bene dar senesnės reikšmės sanskrito námati „(jis) lenkia, linksta“, námaḥ „palinkimas, nulinkimas, nusilenkimas; garbinimas, pagarba“. Nem- šaknies pirmykštė reikšmė išplaukia iš linkimas („įlinkis, upės slėnis) ir lenkimasis („nusilenkimas, pagarba“), siejasi su upės aplinka, šilu, kelmu, miškeliu su ganyklomis, paupio gyventojų dvasiniu gyvenimu, šventuoju miškeliu bei dangumi. Šią senovinę 2 reikšmių sąsąją paremtų ir graikų νέμειν, νέμω „ganyti ganykloje“ ir „padalyti ganyklą, išdalyti, kas dera“, siejant gamtą su antgamtinėmis esybėmis, plg. graikų Nemesis „teisingumo ir lemties deivė“. Nemunas – prabaltų laikų pavadinimas, t. p. sietinas su senovėje prie jo sustojusių ir įsikūrusių mūsų senolių religine (mitologine) galvosena, jų pasaulėžiūra: esą jie, nematomų jėgų veikiami, apsigyvena Lemties deivės lemtame paupyje ir apsipranta su jiems lemta gyvenamąja aplinka prie Nemuno upės, plg. Nemesis (Laima): Nemunas. Indoeuropiečiai, be nem- šaknies žodžių, pažinojo ir nom- šaknies darinių, plg. graikų νέμος : νομός „ganykla, padalyta ar paskirta buveinė, gyvenamoji vieta, būstinė“, avestos Nmāna „gyv. patalpa, namas“, lietuvių namuotis „apsiprasti su aplinka, apsibūti“, namas, namai „gyvenamoji vieta, sodyba, trobesys, tvartas“ (šio senoji reikšmė bus buvusi „gyvenamoji vieta ganykloje, lemta vieta gyventi“). Dar prūsų Namoyum – pelk<Namujun „prie gyvenamosios vietos esanti pelkė“. Taigi Nemunas, lietuviškų sričių upių tėvas, kartu yra ir lietuvių tautos gyvenimo ir pasaulėžiūros (kartu ir mitologinės) lopšys, suaugęs su prie jo buvusiomis ganomomis, gyvenamomis vietomis (ganykla, šilas ir kelmuotos vietos: namas, nemuogė ir nemunė), kurios kartu su upės vandenimis yra pilnos nematomų lemties jėgų (Nemesis, Lemtis, Laima), veikiančių paupių gyventojus.

Vilius Pėteraitis