Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Mažoji Lietuva ir hugenotai

kolonistai hugenotai iš Prancūzijos.

Mažóji Lietuvà ir hugenòtai. XVII a. į retai apgyventas Prūsijos teritorijas pradėjo keltis kolonistai, tarp jų ir nemažai hugenotų, išvarytų iš Prancūzijos dėl savo religinių pažiūrų. 1661 Brandenburgo–Prūsijos kunigaikštis leido keltis į šalį kitatikiams; tuomet atsikėlė 20 tūkstančių prancūzų. Kolonistams leista verstis pelningiausiais amatais, jie galėjo dirbti mokytojais, tarnautojais, prekybininkais ir kitais. Hugenotai į Prūsiją atnešė ir ten dar nežinotų profesijų: radosi vario graviūrų raižytojai, sidabro, aukso apdirbėjai, šilko apmušėjai, tapetų ir skrybėlių gamintojai, tabako augintojai, vaško balintojai, alavo liejikai, akmentašiai, batsiuviai, sodininkai (auginę iki tol nežinotus augalus) ir kiti. Daugiausia hugenotų liko miestuose, todėl Prūsijos aukštuomenėje išpopuliarėjo prancūzų kalba. Prūsijos miestai iš pradžių sunkiai priėmė hugenotus, kalbėjusius nesuprantama kalba ir turėjusius kitokius papročius, tačiau dėl savo lojalumo jie ilgainiui pritapo. Prūsijoje iš viso atsirado 195 hugenotų kolonijos (Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Įsrutyje (1737), Gumbinėje (1738), Brunsberge), jose hugenotai turėjo savo prancūziškas mokyklas ir mokytojus. Karaliaučiaus universitete prancūzų kalbai įsteigta atskira katedra. Hugenotai neliko izoliuoti savo kolonijose. Ilgainiui per mišrias santuokas jie įsiliejo į Rytprūsių visuomenę, tačiau daugelis prancūziškų pavardžių savaip pakeistos (Campelard į Kampler, Rayge į Regge ir kita). Apie 1809 hugenotų kolonijos panaikintos ir jie galutinai suvokietėjo, tačiau jų kultūra turėjo įtakos ne tik vokiečių, bet ir lietuvininkų kultūrai. Dar kitataučiai, kolonizacija.

L: Bartel G. Die Hugenotten in unserer Heimat // Die Elchniederung. Nr. 34. 2001. XII.

Ingė Lukšaitė

Iliustracija: Hugenotų kryžius, naudotas Lietuvos evangelikų reformatų XVI–XVII a.