martvežys

martvežỹs, vežimo, kurį jaunikis pasiųsdavo parsivežti jaunąją iš jos tėvų namų, vežėjas. Sūduvių knygelėje (1583) martvežys vadinamas keliavežiu. Matas Pretorijus martvežį vadina važničia. Martvežys XV–XVI a. jodavo raitas ant vežimą traukiančio arklio. XVII a. jis kartais sėdėdavo vežime. Martvežio pareiga buvo prižiūrėti marčios vežime uždegtas žvakes, kad jų kas neužpūstų, taip pat saugoti šio vežimo puošmenis, kad jų kas nenudraskytų. Sūduvių knygelėje rašoma, kad parvežęs marčią martvežys pirmasis šokdavo nuo arklio, bėgdavo pro pasitinkančiųjų ir jį mušančių svečių gretas, stengdamasis aplenkti jaunąją, kad atsisėstų ant jai prie trobos durų pastatytos kėdės, ant kurios būdavo padėta pagalvė ir užtiestas rankšluostis. Suspėjus tai padaryti, martvežiui atitekdavo rankšluostis, nespėjus – martvežys nieko negaudavo, o ant kėdės būdavo pasodinama marti. M. Pretorijaus teigimu, XVII a. vežėjas išlipančiai iš palago marčiai suduodavo botagu. Jei marti išvengdavo kirčių, tai jai būdavo garbė. Gavus botagu, garbė atitekdavusi vežėjui. Pagal Eduardą Gizevijų, martvežys turėdavo saugoti ir nuotakos kampą nuo įsibrovėlių. Marčiai kur nors išėjus, martvežys turėdavo tuoj pat atsisėsti jos vietoj.

L: Warhafftige Beschreibung der Sudawen auff Samland sambt ihren Bock heyligen vnd Ceremonien; Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871, S. 83, 84; Gizevijus E. Tilžiškių lietuvininkų parvedliavimo aprašymas // Lietuvininkai. V., 1970, p. 158.

Angelė Vyšniauskaitė