Mažosios Lietuvos
enciklopedija

linų apdorojimas

tradicinis linų pluošto apdorojimo procesas.

lin apdorójimas. Istoriniuose XVI–XIX a. šaltiniuose dažnai minima, jog Mažosios Lietuvos lietuvininkai naudojo tiek buičiai, tiek šventėms įvairius lininius drabužius, patalynės bei kitus reikmenis, kalbama apie tokių daiktų dovanojimą, ypač per vestuves, apie verpimą, audimą, audeklų balinimą, juos klojant į rasas pievoje, aptariami kai kurie specialūs linų apdorojimo įrenginiai, tačiau detaliau pats linų apdorojimo procesas nėra aprašytas. 1604 Prūsijos valdžios Instrukcijoje seniūnams ir Įsruties valsčiaus nuostatuose teigiama, kad linai mirkomi bendrose kaimo linmarkose. Draudžiama tokias linmarkas savavališkai išnuomoti kitiems kaimams, taip pat pasroviui upe paleisti rąstus, naudotus mirkomiems linams prislėgti. Friedricho Wilhelmo III ediktais 1707 ir 1733 griežtai draudžiama linus ir kanapes mirkyti tekančiame vandenyje, liepiama linų šiaudelius klojėti pievoje, darginti rasose. 1733 edikte pirmąkart pateikiamas primityvios dirbtinės linmarkos, kasamos prie upelių, aprašymas ir piešinys. XVIII–XIX a. jau buvo įsigalėjęs sausaklotis linų darginimo prieš mynimą būdas. Gumbinėje leistame žurnale Georgine 1851 straipsnyje rašoma: Kai tik nurauti ir ilgomis stiebelių eilėmis sustatyti linai dirvoje prinoksta, jie nukuliami, o linų stiebeliai tuojau paskleidžiami pievoje. Drauge straipsnyje siūloma linų klojėjimą pakeisti vadinamuoju išvystytu mirkymu spedaliai įrengtose linmarkose. XX a. pradžioje Šilutės, Tauragės аруlinkėse, anot žurnalo Žemės ūkis (1938, nr. 8), dalis išdžiovintų ir nukultų linų, norint gauti audiniams pamarginti reikalingų kitos spalvos siūlų, buvo mirkomi, tačiau vyravo linų šiaudelių darginimas klojant juos pievoje. K. Donelaičio Metuose taip pat minima linų rovimas, karšimas ir iškarštų linų vežimas į laukus klojėti. 1604 Instrukcijoje seniūnas, taip pat T. Lepnerio Prūsų lietuvyje, M. Pretorijaus Prūsijos įdomybėse bei vėlesnių autorių raštuose minimas specialus pastatas linams minti, vadinamoji lininė, linų minykla. Kadangi jame (kaip ir javams džiovinti bei kulti naudota jauja) buvo krosnis, 1604 Instrukcijoje seniūnams įsakoma, saugantis gaisro, pirtis kaip ir jaujas iškelti toliau nuo sodybos ir statyti prie vandens telkinio. Šiuo įsakymu taip pat draudžiama prie žiburio rišti ir karšti vilnas, linus, kanapes. Matyt, šio įsakymo nebuvo griežtai laikomasi, nes 1812 Amtsblato vėl įsakoma jaujas dėl linų mynimo statyti laukuose atstu nuo sodybos. Iš 1821 Gumbinėje išleistų Apsakymo dėl ugnies priegadų aiškėja, kad ir tada tiek jaujos linams minti, tiek pirtelės tinklams džiovinti vis tebebuvo statomos pačioje sodyboje. Seniausias prietaisas linams minti Mažojoje Lietuvoje galėjo būti kojiniai mintuvai, analogiški rastiesiems iš XI a. Dancige. Tai ant žemės dedamas rąstelis su išilgine išpjova ir ant skersinės ašelės pritaisytas panašus į peilį judamas rąstelis, mindomas pakaitomis tai viename, tai kitame gale taip, kad įeitų į apatinio rąstelio išpjovą. Mindant viršutinį rąstelį, jis tuo pačiu laužė ant apatinio paklotus linų šiaudelius. Panašūs kojiniai mintuvai dar XIX a. buvo naudojami Jugoslavijoje, Vengrijoje, nors Šiaurės Vokietijoje jau XVI a. atsirado rankinių rąstelinių mintuvų, panašių į XIX a. naudotus Žemaitijoje ir greičiausiai Mažojoje Lietuvoje. XVIII–XIX a. pradėti dirbdinti rankiniai lenteliniai mintuvai, rąstelius pakeičiant lentelėmis. Išmintų linų pluoštas spaliams išvalyti turėjo būti dar brukamas, t. y. išdaužomas specialia lentele, šukuojamas šeriniu ir kitokiais šepečiais, tačiau apie tai Mažosios Lietuvos istorijos šaltiniai žinių nepateikia.

L: Instruction Der Kauffschultzen Vnd Willkühr des Ampts Insterburg, nach welcher sich die Schultzen alsz auch die Vnderthanen desselben Ampts verhalten sollen. Königsberg, 1604; Lepner T. Der Preusche Littauer. Danzig, 1744; Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Hg. von W. Pierson. Berlin, 1871; Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. V., 1960, p. 588.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Linų mintuvai iš Tilžės muziejaus fondų / Iš Richardo Detlefzeno knygos „Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“, 1995 (vokiškai 1911, lietuviškai 1995)