Lenkviečių parapija

Lénkviečių parãpija. Kraštui kiek atsigavus po dižiojo maro (1709–1711) epidemijos, įkurta negausi Lenkviečių dvasinė apylinkė, savarankiškos parapijos teisės pripažintos 1741. Pirmieji maldos namai labai kuklūs: 23 m ilgio, 11,5 m pločio statinys priminė gerėlesnę sodiečio trobą. Įėjimas suprojektuotas per mažytę priemenę, du varpai pakabinti būdelėje-varpinėje. Be puošmenų buvo ir bažnyčios vidus: sujungta sakykla-altorius, pora eilių suolų parapijiečiams susėsti. Vertingesnis tik pačių zalcburgiečių atsigabentas gotiškais raižiniais puoštas krikštijimo indas. Kuklūs 9 registrų vargonai sumontuoti vėliau, 1858. Parapijos pirmasis kunigas – Christianas Lüneburgas čia dirbo 1741–1745. 1884–1888 kunigavo lietuviškų knygų leidėjas, būsimasis Šilokarčemos bažnytinės apskrities superintendentas Theodoras Gustavas Struckas. 1888–1898 kunigavo kitas būsimas Šilokarčemos ir Tilžės bažnytinės apskrities superintendentas Louis Arno Thielis. 1848 parapijiečių buvo apie 2500, iš jų apie 1000 (40 %) buvo lietuvininkai. 1870 lietuviais užsirašė tik 560 (26,7 %), 1878 – 600 (24 %), 1897 – 400 (14,3 %), 1907 – 200 (7,2 %) ir 1912 – vos 100. Pamaldos lietuvių kalba Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jo laikytos nereguliariai – vienąkart per 4–6 savaites. Jos nutrauktos greičiausiai apie 1928.

Albertas Juška

Iliustracija: Lenkviečių bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1–3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Buvusi Lenkviečių bažnyčios sodyba, 1996