Lazdynų (4) parapija

Lazdyn (4) parãpija. Įkurta poreformaciniu laikotarpiu (gal 1563). Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1578. Ta 1662 apdegė. Atstatytieji maldos namai tarnavo ilgiau nei du šimtmečius, bet apie 1869 jie tiek apiro, jog pamaldas (bijantis, kad juose besimeldžiančių tikinčiųjų neužgriūtų lubos ar perkrypusios sienos) teko perkelti į kunigo daržinę. Nauja bažnyčia – neogotikinio stiliaus, aukštoku bokštu, stačiakampio plano su apside rytiniame gale (tokią suprojektavo vokiečių architektas Augustas Schtüleris) – pašventinta 1877 X 5. Vidinę jos navą dengė kabamosios lubos, langus puošė spalvoti stiklai. Altorius buvo kuklus, vietos meistrų iš medžio drožtas; krikštijimo indas terakotinis. Netrukus sumontuoti 2 manualų vargonai. 1579–1584 čia kunigavo vienas pirmųjų lietuvių raštijos darbininkų Stanislovas Musa, 1709–1710 lietuvių grožinės literatūros pirmosios knygos Die Fabeln Æsopi [Ezopo pasakėčios] parengėjas, tautosakininkas Johannas Schultzas, 1887–1896 dvasininkas dažna lietuviška pavarde Karolis Šimkus. 1848 bendruomenę sudarė 5580 žmonių, iš jų lietuvininkų 3200 (57 %), 1870 – 8443 asmenys, lietuvių 4815 (57 %); 1878 – lietuvių 4500 (51,4 %), 1897 – 3000 (33 %), 1907 – parapijiečių 8524, iš jų lietuvių 1724 (20,2 %). Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1938, bet jau tik kartą per mėnesį. Į jas susirinkdavo 20–80 žmonių. Maldos namai, pergyvenę karų suirutes, negandas, tebestovi.

Albertas Juška

Iliustracija: Lazdynų bažnyčia, iki 1944 / Iš MLEA