„Labguvos ąžuolas“

„Labguvõs žuolas“, sąlyginis sakmės Die Eiche des heiligen Jodocus [Šventojo Jodoko ąžuolas] pavadinimas. Išspausdinta knygoje Die Volkssagen Ostpreußens, Litthauens und Westpreußens, 1837 [Rytprūsių, Lietuvos ir Vakarų Prūsijos sakmės]. Pagal padavimą netoli Labguvos miesto prie pat vandens augęs tuščiaviduris ąžuolas, skirtas prūsų šventajam Jodokui. Praplaukdami laivininkai į drevę įmesdavo pfenigių, nes šv. Jodokas buvo vandens globėjas. Žmonės tikėjo, kad jis apsaugos nuo nelaimių vandenyje. Lobio niekas nedrįso paliesti. Bet atsirado blogas žmogus, kuris pasiėmė visą lobį. Labguvos ąžuolas po to nudžiūvo. Toje vietoje dievobaimingi laivininkai vis dar numeta pfenigį. Sakmės prieraše sakoma, kad ji paimta iš Christopho Hartknocho. Yra duomenų, kad ąžuolui aukas keliaujantys lietuvininkai aukoję dar 1626. Dėl to Labguva tapo atlaidų vieta. Tai patvirtina Viliaus Pėteraičio prielaidą, kad Deimės vandenvardis gali būti siejamas su senojo tikėjimo židiniu.

Jurgis Mališauskas