kreida

Žemės geologijos istorijos mezozojaus eros jaunasis periodas; geologinė sistema.

kreidà (vok. Kreide – uolienos pavadinimas), Žemės geologijos istorijos mezozojaus eros jaunasis periodas; geologinė sistema. Prasidėjo po juros periodo prieš 135, baigėsi iki paleogeno periodo prieš 65 mln. metų. Kreida skirstoma į apatinę ir viršutinę epochas (skyrius), šios savo ruožtu į amžius (aukštus). Kreidos sistema paplitusi visoje Mažojoje Lietuvoje. Nuosėdų storis nuo keliolikos metrų Vidurio Lietuvoje didėja pietvakarių link iki 315 m Karaliaučiaus krašte. Čia kreidos nuogulas dengia paleogeno ir neogeno nuosėdos. Beveik per visą ankstyvąją epochą krašte buvo sausuma. Jūrinių nuosėdų pjūvis prasideda nuo albio (108–96 mln. metų) amžiaus, kai visur susiklostė seklios jūros smėlingos glaukonitinės nuosėdos su fosforitais. Vėlyvojoje epochoje jūrinis režimas laikėsi iki jos pabaigos. Klimatas buvo šiltas, baseine gyveno įvairi jūrinė fauna: pirmuonys (foraminiferai), kalkiniai dumbliai, pintys, dvigeldžiai (inoceramai), galvakojai (belemnitai) moliuskai, rykliai (selachijos). Mažojoje Lietuvoje paplito terigeninės-karbonatinės, kartais silicio prisodrintos nuosėdos. Mastrichčio (72–65 mln. metų) pabaigoje kylant Žemės plutai jūra atsitraukė į pietvakarius, čia liko sausuma ir sedimentacija liovėsi. Didžiosios Lietuvos ir Rytprūsių kreidos sistemą XIX a. II pusėje ir XX a. pradžioje tyrė Karaliaučiaus universiteto profesorius Karlas Alfredas Jentzschas, A. Tornquistas. Po 1945 kreidos gręžinių litologiją ir fauną tyrė Geologijos instituto mokslininkai Juozas Dalinkevičius, J. Kisnėrius, Algimantas Grigelis, R. Mertinienė, A. Radzevičius.

Algimantas Grigelis