krancitas

kranctas, paleogeno laikotarpio fosiliniai sakai, aprašyti C. Bergmanno (1859) ir H. Spirgato iš Karaliaučiaus (1872). Krancitas pavadintas dr. A. Krantzo vardu. Krancitas būna geltonas, melsvas, rusvas, pusiau skaidrus, padengtas 2–3 mm gelsva ar rusva dūlo žievele. Tankis (apie 0,96) mažesnis nei vandens. Netirpsta organiniuose tirpikliuose, lydosi ir suyra 270–290 °C. Nuo kitų fosilinių sakų ir gintaro krancitas skiriasi elastingumu ir plastiškumu (lengvai pjaustomas peiliu, nors ilgainiui jo nebelieka), šviežių sakų kvapu ir kitkuo. Menkai ištirtas, kilmė neaiški. Sembos pusiasalio gintaringose nuogulose krancito nerasta, tačiau jį dažnai išmeta Baltijos jūra ties Bruzdava ir Kuršių nerijos pakrantėje. Sembos krancitas dar vadinamas nesubrendusiu gintaru.

Vladas Katinas