Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Klaipėdos krašto medicinos reikalų tvarkymas

įstatymai ir taisyklės medicinos reikalų klausimais.

Klapėdos krãšto medicnos reikal tvakymas. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, čia dar kurį laiką daugelyje sričių galiojo vokiečių įstatymai ir taisyklės. Krašto Direktorija išleisdavo, dažnai tik pakartodavo, įvairius potvarkius sanitarinei higieninei būklei gerinti. Prieš 1920 Klaipėdos krašto medicinos reikalų tvarkymas pavestas Karaliaučiaus gydytojų rūmams. 1920 įsteigti atskiri Klaipėdos krašto gydytojų rūmai, jų struktūra pritaikyta autonominio krašto gyvenimo reikmėms. Į jų kompetenciją įėjo: gydytojo praktikos teisių suteikimas, ligonių kasų kontrolė, gydytojo etikos priežiūros teisės. Gydytojo praktikos teises Vokietijoje gavę asmenys galėjo dirbti be papildomo leidimo. Kitose valstybėse (t. p. ir Lietuvoje) medicininį išsilavinimą įgijusiems gydytojams praktikos teisių leidimą Klaipėdos krašto gydytojų rūmams rekomenduojant duodavo Direktorija. Lietuvos universitetą baigę gydytojai, norėdami įgyti praktikos teises Klaipėdos krašte, dažnai susidurdavo su sunkumais, nes vokiečių valdininkai nenorėdavo įsileisti lietuvių specialistų. 1923 Klaipėdos krašto gydytojų rūmai pareiškė viešą protestą. Jie tvirtino, kad krašte per daug gydytojų ir kad apie 1/3 jų kilę iš Didžiosios Lietuvos. Iki 1935 Klaipėdos krašto gydytojų rūmuose lietuviai savo atstovų neturėjo. 1935 prieš renkant atstovus, sudarytos gydytojų tautinių grupių (lietuvių, vokiečių ir žydų) rinkimų komisijos, kurios susitarusios išrinko gydytojų rūmų narius. Nuo lietuvių gydytojų grupės į Klaipėdos krašto gydytojų rūmus įėjo 3 atstovai: dr. J. Ciplijauskas, dr. Valteris Didžys ir dr. J. Smalstys. 1938 I 12 rinkimuose lietuviai gydytojai pasiuntė 4 savo atstovus – V. Didžį, dr. K. Gudaitį, dr. J. Krivickį ir dr. J. Žemgulį. Tačiau lietuvių gydytojų teisinė padėtis Klaipėdos krašte nepagerėjo. Ligonių kasoms priklausė apie 40% lietuvių, bet lietuvių gydytojų ligonių kasose buvo mažiau nei 20%. Gydytojų etikos priežiūros teises vykdė Garbės teismas, kurio pirmininkas buvo Klaipėdos krašto gydytojų rūmų pirmininkas. Klaipėdos mieste ir krašte 1924 dirbo 52 bendrosios praktikos, 9 dantų gydytojai, veikė 4 ligoninės. Kiekvienoje apskrityje buvo apskrities gydytojas. Direktorijos paskirtas krašto gydytojas tiesiogiai ir per apskrities gydytojus palaikė ryšį su Sveikatos departamentu. 1922 X 22 pradėjo veikti Medicininė tyrimų stotis, kurioje atlikti įvairūs bakteriologiniai, serologiniai ir kiti tyrimai. Apie 1925 Klaipėdos uoste įkurtas sanitarijos skyrius; jis kontroliavo uosto įrengimus, laivus, organizavo uosto darbuotojų gydymą. Ne kartą leisti potvarkiai maisto produktų gamybos ir prekybos kontrolei gerinti. Socialinis ir sveikatos draudimas Klaipėdos krašte buvo gerai tvarkomas. Visos buvusios ligonių kasos nuo 1923 I 1 tapo pavaldžios Krašto draudimo įstaigai. Įsteigti 4 skyriai – Klaipėdos mieste, Klaipėdos apskrityje, Šilutėje ir Pagėgiuose. Klaipėdos krašto ligonių kasos vadovavosi vokiškais įstatymais ir taisyklėmis, kurios kiek skyrėsi nuo Lietuvos. Ligonių kasos buvo išlaikomos socialinio draudimo įstaigos.

L: Meškauskas J. Lietuvos medicinos istorija. Chicago, 1987; Pilipavičius R., Geniene Z. Mažosios Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos istorinė raida // Sveikatos aplinka, 1999.