Klaipėdos evangelikų reformatų bendruomenė
Klapėdos evangèlikų reformãtų bendrúomenė. Šio tikėjimo žmonių – išeivių škotų (lietuvininkai juos vadino šatais) uostamiestyje gyventa apie 1620. 1667 bendruomenei leista įsirengti maldos namus, pasikviesti kunigą. Atvyko Čekų brolių vyskupo, pedagogikos mokslo kūrėjo Jano Amoso Komenskio žentas Peteris Figulus. Vėliau jį pakeitė Andreas Jurskis, kilęs iš Didžiosios Lietuvos. Pamaldos laikytos laikinuose maldos namuose, bet tie 1678 apdegė. Kurį laiką glaustasi citadelės (įgulos) koplyčioje, kol 1683 A. Jurskis dabartinėje Tiltų gatvėje pastatydino naują mūrinę vienabokštę bažnyčią. Vėliau ji ne kartą puošta: 1731 išmūrytas naujas bokštas; 1782 atnaujintas vidus, o po 1854 gaisro iš esmės pertvarkyta. Taip suformuoti italų arkinio stiliaus maldos namai, pietų pusėje turėję nuo pagrindinio pastato atitrauktą varpinės bokštą. Jame sekmadieniais ir per religines šventes skambėdavo 3 varpai. Mariose ir jūroje plaukiojusiems laivams bokštas buvo reikšmingas orientyras. Pamaldos laikytos tik vokiečių kalba. Kunigavo iš Vokietijos, Anglijos, Škotijos, Olandijos, Prancūzijos atvykę dvasininkai. Tarp jų – žymios asmenybės: Oksfordo universiteto (Anglija) garbės daktaras Samuelis Hartmannas, nuo 1700 garsus orientalistas, veikalo Omina Pruta autorius, reformatų mokyklos Klaipėdoje steigėjas Diederichas Balleeras. Vėliau kunigavo J. Frankas, J. Majus, F. Gachotas, J. Kruhlis, Kowalewskis ir kiti. Priklausė Rytprūsių reformatų bažnyčių unijai, turėjo teisę siųsti savo delegatus į Rytprūsių Sinodą. Nepanoro užmegzti ryšių su Didžiosios Lietuvos reformatais. 1925 parapiją sudarė 956 žmonės, kunigavo T. Priessas ir D. Wiesneris. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šatų bažnyčia apardyta, vėliau padegta, aukštas jos bokštas nuskeltas. Sovietų valdžios nurodymu visai nugriauta.
Albertas Juška
Iliustracija: Klaipėdos Reformatų bažnyčios bokštas, iki 1944 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1986, nr. 52