Karklininkai

Karkliniñkai, Kaklė, Karklabėkis (vok. Karkelbeck), bažnytkaimis ir seniūnija Klaipėdos apskrityje, 14 km į šiaurę nuo Klaipėdos miesto centro, 3 km į vakarus nuo Kunkių, 4 km į šiaurę nuo Girulių, prie Baltijos jūros. Pajūriu Karklininkų sodybos driekėsi per 6 km į šiaurę nuo Olando kepurės. Jūros užkopyje XX a. 4 dešimtmetyje gyventojų aptikti gintaro dirbiniai, kaulai, rūdyjantys meškeriojimo kabliukai, ugniaviečių liekanos liudija, kad šioje vietovėje gyventa nuo seno. Seniausia rašytinė žinia apie šią vietovę – 1540/1541 minimas Klaus Gayge iš Gaigalės. Vėliau Karklininkai minimi 1647, kai pajūrio prižiūrėtojas (vok. Strandreiter) Michelis Hoppas iš valdžios Kulmo teise gavo apie 90 margų žemės pajūryje. To žmogaus vardu imtas vadinti ir kulmiškas kaimas. 1758 žemės čia turėjo dar 4 būrai: Kristupas Cypa, Danielius Einaris, Peteris Kuršas ir Jurgis Moras. 1785 Karkelbeck arba Hoppen-Michel (liet. Karklabėkis arba Mikeliai) – Sendvario valsčiaus karališkasis pakrantės kaimas, priklausęs perpus Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms; Mikeliai – to paties valsčiaus, Klaipėdos parapijos kulmiškasis dvaras. 1863 I 19 Karališkojo kabineto valdžios įsakymu prie Karklininkų seniūnijos, be Mikelių, dar priskirti: Alvikgalė, Brenziagalė, Dumbragalė, Gaigalė, Lapsgalė, Miestegalė, Steponagalė, Tydikgalė, Vinkogalė ir Viskogalė. Taip iš 11 nedidelių kaimelių – žvejų sodybų grupelių buvo sudarytas didysis Karklininkų kaimas. Jame buvo 3 pradžios mokyklos: viena kaimo viduryje, kitos – galuose. Jos įkurtos 1758, 1773 (nuo tada mokyta lietuvių kalba) ir 1864. Gyventojai vertėsi žvejyba ir žemės ūkiu. Kaime dar buvo krautuvė, svetainė, pašto agentūra. Senieji Karklininkų gyventojai: Encius, Šiuišelis, Macpreikš (Matzpreiksch), Kurmis, Lumples (Liumplesch), Tydecks, Gunga, Bluschis, Skistims, Stirbis, Kiupiai, Meneikis, Gaigals, Dumbries, Pareigis, Biusas, Eglins, Plennis, Bliesze, Paikis, Trakis, Liepis, Pienigs, Striekis, Ašmans, Sudmantas, Matzeit, Peschlat, Koods ir kiti baltiškomis pavardėmis. Periodinės spaudos duomenimis, 1897 Karklininkuose gyventa 747 lietuvių, 25 kuršių, 18 vokiečių. Pagal 1905 surašymą, buvo 810 gyventojų, iš jų 84,2 % lietuvių, 125 vokiečiai, 3 kitų tautybių. XX a. pradžioje daugybė Karklininkų sodybų buvo padrikai išsibarsčiusios dideliame plote. Pajūrio kopose nedidelėse sodybėlėse gyveno žvejai, atokiau nuo jūros kūrėsi didesnės laukininkų sodybos, užeigos namai ir kita. Kopose, Patros ūkyje, stovėjo signalinis bokštas perspėjimams apie audras, laivų gelbėjimo stoties pastatas. Žvejų trobos rikiavosi tuoj pat už kopų, būrų vienkiemiai iš laukų šalutiniais keliais jungėsi su išilgai nusidriekusiu keliu, perskėlusiu gyvenvietę į dvi dalis: siaurąją – užkopio, plačiąją – žvejų sklypus ir ūkininkų žemes. Atokiau nuo jūros, ties kelių į Dargužius ir Nemirsetą sankryža, 1902–1910 pastatyta bažnyčia (Karklininkų parapija). Kopose buvo senosios Karklininkų kapinės. Smėlinguose sklypuose žvejai augindavo bulves, kai kas pajamų prisidurdavo iš spirito kontrabandos. 1937 iškilmingas „Santaros“ 25 metų sukakties minėjimas surengtas ir Karklininkuose (minėjimą surengė šiame bažnytkaimyje veikęs skyrius). Nuo 1934 veikė ir Jaunųjų Sandoros skyrius, turėjęs 25 asmenų chorą, giedojusį bažnytines giesmes. Ūkininkas Fricas Kojelis buvo įsirengęs salę tikybiniams surinkimams, tad Karklininkai buvo Dievo žodžio skelbėjų lankoma vieta. 1939 buvo 900 gyventojų, kurių dauguma „prūsai su prūsų lietuviška kalba“ bei žemaičiai donininkai (žadininkai). Martino Tydecko teigimu, jo seneliai gyvenę Karklininkuose ir kalbėję kuršiškai, t. y. kuršininkų kalba. 1941 buvo 772 gyventojai. Karklininkai buvo didžiausias Baltijos žvejų kaimas Klaipėdos krašte, kur buvo stiprios kuršininkų tradicijos, ilgai išliko saviti žvejų pastatai. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos veikė dvi paprastos ir viena dviklasė mokyklos, dvi karčiamos (teisę laikyti karčiamą Karklininkuose pirmasis 1659 gavo Ad. Erasmis), keletas mišrių prekių parduotuvių, lietuvių ir vokiečių draugijų skyriai. Po karo į išvarytų Vokietijon žvejų išlikusias sodybas privažiavo latvių, vėliau – žemaičių. 1956 įsitvirtinant pasienio kariniam daliniui, iškeldintos 42 šeimos. Po karo grįžusiems iš evakuacijos gyventojams leidus išvykti į Vokietiją, 1959 liko 321 žmogus. Sovietmečiu Karklininkai labai nukentėjo: buvo nugriauta bažnyčia, sunaikinta šiaurinė bažnytkaimio dalis – ji atsidūrė sovietų kariaunos poligone. Liko tik nedidelė dalis senųjų Karklininkų sodybų. Po Antrojo pasaulinio karo senosiose Karklininkų kapinėse palaidotas poetas Salys Šemerys. Akmenuota priekrantė su savita augalija ir gyvūnija, kranto juosta ties Karklininkais – Pajūrio regioninio parko (įkurtas 1992) atkarpa. 1970 buvo 191, 1979 – 146. 1985 – 117 gyventojų. Vietinių gyventojų skaičius nebesiekia nė dviejų dešimčių. Karklininkuose dar gyvena Tydekų (Tydecks) palikuonių. Paskutinius Karklininkų senuosius pastatus nustelbė po 1990 statomos didelės vilos, vietos tradicijoms nebūdingi pastatai. Senuosius medinius kryžius ir toblyčias senosiose kapinėse nustelbė kraštui svetimi pokariniai paminklai. Per Karklininkus teka: Cypa, Gaigalupė, Pasakinis, Rikinė (Rekės upė) ir Tydiko upelis. Vienas jų anksčiau dar vadintas Kaklė (: karklas). Iš jo kilęs ir vietovardis Karklė arba Karklininkai.

Liucija Gineikienė

Marta Juškaitė

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Jurgis Reisgys

Iliustracija: Lietuvininkų III susiėjimas Karklininkuose. Iš kairės: antras – Viktoras Petraitis, greta jo dr. Erikas Purvinas, Eva Labutytė, Rūta Purvinaitė, Vytautas Gocentas, 1991

Iliustracija: Martynas Purvinas, Kęstutis ir Janina Milkeraičiai Karklininkų kapų šventėje, 2000

Iliustracija: Baltija ties Karklininkais

Iliustracija: Lietuvininkų XII susiėjimas Karklininkuose, stovi Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Rūta Mačiūnienė, 2000

Iliustracija: Senieji Karklininkų gyventojai Johannas ir Margieta Küpe, 1979