kareivinės
kareivnės (vok. Kaserne), karinių įgulų patalpos. Senovėje nedideli kariuomenės būriai glausdavosi pilyse. Vakarų Europoje nuo XVI a. pradėtos statyti kareivinės – specialūs būstai vis didėjantiems kariniams daliniams. Greta tikrųjų kareivinių būta išnuomotų pastatų, kuriuose irgi įkurdindavo kareivius. Būta ir gynybinių kareivinių. Taip 1843–1849 Karaliaučiuje buvo pastatytos gynybinės Kronprinco kareivinės greta Karaliaučiaus Lietuvių pylimo. Tokiuose pastatuose su labai storomis sienomis ir perdangomis taikos metu gyvendavo kareiviai. Karo metu, atidengus sienose specialias ambrazūras, iš tokių kareivinių šaudydavo iš artilerijos pabūklų ir kitų ginklų. Stori mūrai saugodavo kareivinių įgulą nuo priešo artilerijos. 1871 susivienijus Vokietijos imperijai, Mažojoje Lietuvoje kaip pasienio krašte pradėta statyti daug naujų kareivinių vietos įguloms. 1880 pastatyti 2 kareivinių pastatai Klaipėdos šiaurinėje dalyje, Kareivinių gatvėje. 1904–1907 Klaipėdoje (dabartinės H. Manto gatvės šiauriniame gale) pastatytas didelis kareivinių miestelis (vadintas Raudonosiomis kareivinėmis) su 6 įvairaus dydžio puošniais mūriniais statiniais (gyvenamaisiais pastatais kareiviams ir karininkams, koplyčia ir valgykla, ginkluotės sandėliu ir kitais), pratybų lauku. XIX a. pabaigoje didelės kareivinės statytos Tilžėje, Įsrutyje, Gumbinėje ir kitur. Tai dažniausiai imperinio stiliaus pastatai, net savo išvaizda turėję pabrėžti Vokietijos jėgą ir reikšmę. Dalis kareivinių buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Senosiose kareivinėse po karo įsikūrė sovietų kariuomenės daliniai, kai kur suniokoję vaizdingus pastatus. Po 1990 Klaipėdos kareivinės perduotos Klaipėdos universitetui.
Martynas Purvinas