Karaliaučiaus archyvo lituanistika

Karaliáučiaus archỹvo lituanstika. Pagrindiniai 6 Karaliaučiaus archyvo fondai, sudarantys 3/4 Göttingene sutelktos medžiagos, yra labai svarbūs Lietuvos istorijai. Ordino laiškų archyve (OBA) yra nuo XIV a. pabaigos rašytų daug Lietuvos kunigaikščių laiškų ir sutarčių originalų. Vytauto dokumentai ir korespondencija beveik ištisai yra jau išleista dokumentų rinkiniuose. Iš ilgo Kazimiero Jogailaičio valdymo Karaliaučiaus archyve yra daug Lietuvos istorijai visai nepanaudotos medžiagos. Pradedant nuo hercogo Albrechto laikų (1525), kai jis su daugeliu šalių užmezgė ryšius, Didžiosios Lietuvos Reformacijos ir apskritai jos istorijai yra svarbus gausus Hercogo laiškų skyrius (HBA; apie Didžiąją Lietuvą daugiausia medžiagos yra HBA B 2). Iš Radvilų, Valavičių, Chodkevičių ir dešimčių kitų ponų bei bajorų dažno susirašinėjimo su Albrechtu, jo įpėdiniais ar jo tarėjais randama įdomių faktų iš protestantizmo augimo ir jo nykimo Didžiojoje Lietuvoje, iš socialinių ekonominių santykių ir kitko. Laiškai įgauna dar didesnės vertės, nes Rytprūsių foliantai išsaugojo ir adresatams siųstų laiškų nuorašus. Gaila, kad tuose svarbiuose fonduose yra spragų. Per skubų archyvo išvežimą iš Karaliaučiaus neišvengta nelaimių. Iš Ordino foliantų yra dingę keturi tomai svarbaus Vytauto valdymo laikotarpio (Ordino kanceliarijos laiškų 1414–1423 nuorašai). Yra spragų ir Rytprūsių foliantuose. XVI a. nepakanka sekti gražiai surašytus nuorašų foliantus, bet būtina pasižiūrėti į likusius juodraščius, kurie tvarkingai surinkti į dėžutes (Konzepte B) ir yra pilnesni. Rytprūsių foliantų vertė Lietuvos istorijai yra didžiulė. Kas besugaudys pasaulyje pačius iš hercogo ir jo tarėjų raštinės išėjusius originalus, kai čia patogiai randami nuorašai. Šiame fonde yra ir Lietuvos ūkio istorijai svarbios medžiagos: 1549 Karaliaučiaus bei Piliavos uostų muitų registrai (t. 12.875–12.986), nuo 1664 išsaugoti Klaipėdos uosto muitų sąrašai (t. 12.987–13.024), Labguvos užtvankos vartų muitų registrai (t. 13.025–13.026) ir kiti. Tie sąrašai yra įdomus kaimynų prekybos santykių liudijimas. Pirmasis į juos mokslinį dėmesį savo studijose atkreipė K. Forstreuteris. Rytprūsių foliantuose 911a/37 yra įdomus Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios (Virbalio) 1561 inventorius, kuriame minimi Martynas Mažvydas ir Tomas Gedkantas. Tą inventorių yra išleidęs Konstantinas Jablonskis (Istorijos archyvas I, 1934). Lietuvos istorijai vienas iš iki šiol mažiausiai panaudotų fondų yra Etats-Ministerium (= E. M.). Tiesiogiai su LDK susiję 9 dideli paketai (E. M. 91a–91r). Laiškai, sienų protokolai, įvairūs pranešimai sudaro šio įdomaus fondo turinį. Tarp paketų apie Lenkiją yra daug su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijusios medžiagos. Vertinga stora byla (E. M. 111 k) pateikia bėglių iš Lietuvos 1655 pavardes. Kai tada rusai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną, pora tūkstančių lietuvių bajorų ir miestelėnų gelbėjosi nuo Maskvos žiaurumų bėgdami į Prūsus. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius tada mirė Karaliaučiuje. Yra atskira byla apie jo kūno perkėlimą XVIII a. į Žemaičių Kalvariją (E. M. 18 e 2, nr. 17). Daug labai svarbios medžiagos yra apie Didžiosios Lietuvos sienas (E. M. 91 g), apie Mažosios Lietuvos miestelius ir valsčius. E. M. kaip tik apima visą Mažąją Lietuvą. Čia yra dalis archyvo, kurį kalvinistas Boguslavas Radvila buvo perkėlęs į Karaliaučių. Boguslavui mirus (1669), per antras vedybas jo duktė Luizė Šarlotė ištekėjo už Neuburgo pfalcgrafo. Ten pateko Boguslavo privataus archyvo rinkiniai, bet jų dalis pasiliko Karaliaučiuje (E. M. 19 c IV). Liko dokumentai ir aktai (E. M. 131) apie Tauragės ir Seirijų dvarus, kurie iš Radvilų palikimo buvo patekę į Brandenburgo-Prūsų rankas. Į Karaliaučiaus archyvą patekdavo svarbių dokumentų iš Didžiosios Lietuvos kalvinistų, kurių gynėjai buvo Radvilos. Saugumo sumetimais Didžiosios Lietuvos protestantai deponuodavo Karaliaučiuje savo archivalijas (E. M. 19c III). Tarp Karaliaučiaus archyvo fondų yra 3 dėžės su 43 dokumentais (1430–1836), pavadintos Sammlung Zasztowt [Žostauto rinkinys]. Per Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiaus archyvo direktorius P. Karge jį iš Vilniaus atsivežė į Karaliaučių. Vertingi dokumentų originalai (pergamentai) susiję su Vilniaus vyskupijos žemių donacijomis, popiežių privilegijomis. Apie to rinkinio buvimą nieko nežinojo net Vilniaus vyskupijos kodekso leidėjai (J. Fijałekas ir Wł. Semkowiczius), iki 1501 praleisdami tuziną svarbių dokumentų. Karaliaučiaus archyvas turi vertingos medžiagos apie senuosius lietuvių rašytojus. Čia yra Jono Bretkūno Šventojo Rašto lietuviško vertimo originalas ir vertingos medžiagos apie Kristijoną Donelaitį, Martyną Liudviką Rėzą bei kitus. Tačiau lietuviai Karaliaučiaus archyve iki šiol nuostabiai mažai tesidomėjo šia medžiaga. Iki Antrojo pasaulinio karo juo naudojosi 8 Didžiosios Lietuvos tyrinėtojai. Göttingene sudėtus fondus po Antrojo pasaulinio karo tenaudojo tik du (Z. Ivinskis, R. Krasauskas). Šalia Vatikano archyvo Karaliaučiaus archyvas yra svarbiausias Lietuvos praeičiai pažinti.

Apie tolesnį šio archyvo likimą dar skaitykite Prūsijos slaptasis valstybinis archyvas.

L: Forstreuter K. Das Preussische Staatsarchiv in Königsberg. // Ein geschichtlicher Rückblick mit einer Übersicht über seine Bestände. 1955; Hein M. Das Staatsarchiv Königsberg und seine nationale Bedeutung. 1933; Brenneke A., Lesch W. Archivkunde. 1953, S. 375–376; Mitteilungen des Gen. Direktors der Staatsarchive. 1937, 1939; Akten des Gen. Direktors der Staatsarchive. IV, 1942, VI; Ivinskis Z. Lietuvių tautos žygių šaltiniai. Karaliaučiaus archyvo svarba Lietuvos praeičiai. // Aidai, 1954, p. 297–302.

Zenonas Ivinskis (LE)