Kalnininkų parapija
Kalniniñkų parãpija. Laikinieji maldos namai (kartu su mokykla) pastatyti 1677; tikriausiai tuomet, kaip Įsės parapijos filija, įregistruota ir bendruomenė. Kunigo Christiano Sperberio rūpesčiu 1684 jai suteiktos parapijos teisės. 1684–1811 Kalnininkų parapijai priklausė Įsės filija. 1727 pastatyta atskira medinė bažnytėlė. Antrieji maldos namai – aštuoniakampis, 32,5 m ilgio ir 12,5 pločio, iš lauko akmenų ir plytų sumūrytas statinys – iškilo 1753; medinis jo bokštas pristatytas 1819. Vidų puošė vėlyvosios gotikos stiliaus, medžio pjaustiniais gražintas altorius su Madonos paveikslu, sakykla su baroko puošmenomis. Sienos dekoruotos Kristaus vaikystės scenomis: Bėgimas iš Egipto; Kristus bažnyčioje; Dvylikametis Kristus šventykloje kalbasi su Šventraščio žinovais ir kitomis. Vargonai sumontuoti 1898. Matyt, Kalnininkų parapija gerai tvarkėsi, nes 1838–1855 jai kaip filija priklausė nemaža Karklės bendruomenė. Čia kunigavo uolūs religinės lietuvių raštijos darbuotojai: 1717–1725 Heinrichas Lüneburgas, 1726–1752 Christophas Sperberis, 1752–1767 Wilhelmas Regge, 1815–1827 Nathanelis Friedrichas Ostermejeris. Iš precentorių minėtinas lietuvių liaudies dainų rinkėjas, Martyno Liudviko Rėzos talkininkas Christophas Bedarfas (dirbo 1819–1838). Parapijoje 1848 gyveno apie 2300 žmonių, iš kurių 60 % buvo lietuvininkai. 1878, kai karkliškiai jau nebepriklausė šiai bendruomenei, lietuvininkų užrašyta 574 (46,5 %), 1902 – 350 (36,8 %),o 1921 – dar apie 100. Pamaldos jiems tuokart laikytos kas sekmadienį, nutrauktos apie 1934. Sovietų valdžia maldos namus pavertė sandėliu, 1988 jie buvo jau baigiami naikinti.
Albertas Juška
Algirdas Žemaitaitis
Iliustracija: Kalnininkų bažnyčia, iki 1944 / Iš Anatolijaus Bachtino ir Gerhardo Dolieseno knygos „ Vergessene Kultur: Kirchen in Nord-Ostpreußen“, 1998