Fischhausen

Fischhausen, Fišhauzenas, liet. Žuviniñkai (rus. Primorsk), miestas Semboje, Aismarių šiauriniame krante, pakeliui iš Karaliaučiaus į Piliavą, prie prūsų Schonewik gyvenvietės, Girmavos upės žiotyse. Vokiečių ordinas 1264–1268 čia įkūrė Sembos vyskupijos centrą (Fischhauseno pilis), kuris 1305 paliudytas Vyschuzin < *Vys-husen < vis-cof-husen – vyskupo namai. Minėta XIV a. Bischoveshusen, 1436 Vischhawsens, 1474 Fischhaußen, nuo XVI a. Fischhausen. Vokiečių ordino laikais Fischhausenas laikytinas pirmuoju atsparos ir tiekimo punktu užkariaujant Sembą ir gretimas sritis. Netoli Fischhauseno 1270 pastatyta stipri ordino pilis Laukstyčiai. Nuo 1255 Fischhausenas buvo Sembos vyskupo rezidencija. 1299 Fischhausenas gavo miesto teises, 1315 pastatyta bažnyčia (Fischhauseno parapija). Nuo 1818 buvo apskrities centras, nuo 1939 priklausė Sembos apskričiai. 1939 mieste buvo 3879 gyventojai, evangelikų liuteronų, baptistų ir katalikų bažnyčios, žvejybos uostas, 2 plytinės ir kitos pramonės įmonės, geležinkelio stotis, viduramžių išplanavimą ir daug senų pastatų išlaikęs senamiestis. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Fischhausenas labai apgriautas. Fischhauseno bažnyčia galutinai nugriauta 1961. Daugumos aplinkinių kaimų pavadinimai prūsiški, gretimini su lietuviškais vardais ir žodžiais: Bludava (1258 vok. Blodewe), Dargiai (1327 Dargowayn), Gaudikiai (1429 Gaudiken), Geidava (1258 Gaydowe), Kaldeiniai (1331 Kaldeyn), Laukstyčiai (1305 Louchstete), Neplaukiai (1305 Neplouk), Sangalynai (1439 Sangelin), Tenkytai (1391 Tenkyten), Visrotai (1291 Wischerad). Dar palygink vėliau įkurtą Lietuvkaimį (vok. Littausdorf), kuriame gyveno daug lietuvių. Nuo XIX a. vidurio pamokslai lietuviškai Fischhauseno apskrityje nebesakomi. Vietovardis sietinas ne su vok. Fisch –žuvis, o su Bischov – vyskupas - iš vok. vidurio aukštaičių Bischof, vėliau iškreipta į Visch-.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Fischhausenas, 1684 / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684