Darkiemio apskritis

Dárkiemio apskrits; Kreis Darkehmen, nuo 1938 Kreis Angerapp aprėpė Nadruvos pietinę dalį, t. y. Mažosios Lietuvos pietinę teritoriją Unguros vidurupio baseine. Ribojosi su Įsruties, Gumbinės, Geldapės, Unguros ir Girdavos apskritimis. Darkiemio apskritis sudaryta 1818 VII 3 Prūsijos valdžios potvarkiu, smulkinant apskritis – nuo Unguros apskrities šiaurinės dalies atskyrus kai kuriuos valsčius. Centras – Darkiemio miestas. 1819 Darkiemio apskrities plotas sudarė 782 km². Buvo 1 miestas, 7 parapijos (Darkiemio, Balėtų, Dambravos, Klišių, Trempų, Žabynų ir Vilemsberkio), 279 kaimai, 2338 sodybos su 24 150 gyventojų. 1938 pavadinta Kreis Angerapp. 1939 Darkiemio apskrities plotas sudarė 759,5 km² su 31 550 gyventojų. Buvo 163 seniūnijos. Apskrityje buvo palyginti daug bajorų dvarų, ypač Trempų parapijoje. Iki 1709–11 didžiojo maro bei bado absoliuti gyventojų dauguma buvo lietuvininkai. Apie pusę jų išmirė, atsikėlė kolonistų vokiečių. 1736 lietuvininkai dar sudarė daugumą Gudvalių (67,7 %), Jurgaičių (65,6 %) ir kituose valsčiuose. Daugelyje Darkiemio bažnyčių pamaldos lietuvių kalba vykdavo iki XIX a. vidurio. Dėl natūralios ir prievartinės asimiliacijos kalbančiųjų lietuvių kalba nuolat mažėjo. Vokiečių statistikos (dažnai neobjektyvios lietuvių atžvilgiu) duomenimis, per 1825 gyventojų surašymą iš 23 850 Darkiemio apskrities gyventojų lietuvių kalbą gimtąja laikė apie 3000 žmonių (apie 12,5 %), 1852 iš 33 000 – 315 (apie 1,0 %), 1890 iš 34 210 – 66 (apie 0,2 %), 1910 iš 31 485 – 22 (apie 0,1 %). Nuo akmens amžiaus laikų ši teritorija buvo gyvenama baltų. Darkiemio apskrities žemėje yra lietuviškų senkapių, kultūros paminklų, piliakalnių: Balskiemio, Kamantų, Ožnugarių, Patrimpo (šis – Darkiemio miesto teritorijoje), Balėtų, Pilkalnio, Žiogbrasčio ir kitų. Piliakalniuose ir pilkapiuose rasta daug archeologinių radinių. Mezolito laikotarpio žmonių būstų rasta Menturio durpyne, 2 km į šiaurės vakarus nuo Darkiemio, neolito laikotarpio – Cedmaro (vok. Zedmar; liet. Žiedmaris) durpyne. Po 1945 šie paminklai buvo užmiršti ir nyko. Iš naujesnių kultūros paminklų minėtina didiko Farenheido 1860 pastatydinta Beiniūnų dvaro pilis. Vokiečiai pradėjo veržtis į Darkiemio apskritį nuo XIII a. II pusės. Stipri kolonizacija vyko po 1422 Melno taikos ir intensyvėjo po 1711 maro. Dar 1736, po stiprios kolonizacijos, lietuvių baudžiauninkai sudarė daugumą arba arti daugumos Dinglaukiuose (lietuvių 63, vokiečių 63), Gudvaliuose (lietuvių 128, vokiečių 61), Jurgaičiuose (lietuvių 172, vokiečių 90), Karališkiuose (lietuvių 111, vokiečių 129), Vėdaruose (lietuvių 91, vokiečių 94). 1848 pamaldos lietuvių kalba dar buvo laikomos Balėtuose, Darkiemyje ir Klišiuose, o 1878 – jau tiktai Balėtuose. D. Kauno duomenimis, bažnytkaimių žmonės savo asmeninėms bibliotekoms 1814 nupirko Napoleono karų istoriją lietuvių kalba: Balėtuose 60 egzempliorių, Darkiemyje 15 egzempliorių, Klišiuose 8 egzempliorius ir Žabynuose 6 egzempliorius. Lietuvių skaičius apskrityje 1912 nebenurodomas. 1919 V 2 Lietuvos vyriausybė Paryžiaus taikos konferencijai įteikė komunikatą su reikalavimu, kad Lietuvai būtų priskirta 13 Rytprūsių apskričių, tarp jų – ir Darkiemio. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Darkiemio apskrities gyventojų buvo evakuota į Vokietiją, daug jų sovietinių okupantų išžudyta, sugrūsta į lagerius, likusieji vėliau deportuoti. Pagal 1945 Potsdamo konferencijos nutarimus diduma Darkiemio apskrities teritorijos atiteko SSRS, pietinė dalis – Lenkijai. Sovietų sudarytame Oziorsko rajone apsigyveno kolonistai rusai bei rusakalbiai, atsikėlė ir didžialietuvių. Lenkijai atitekusioje dalyje apsigyveno lenkų. Autochtonų mažlietuvių nebeliko, bet liko jų kurti vietovardžiai: Alviškiai, Antmeškiai, Astraviškiai, Audiniškiai, Auksiniai, Aukskaliai ir kiti. (žr. Darkiemio apskrities žemėlapį). Žymūs lietuvininkų pėdsakai. Liko ir jų pavardėse. Prieš juos išvarant ar išnaikinant, Darkiemyje ir apylinkėse buvo itin dažnos lietuviškos pavardės, būdingos tiek Didžiajai, tiek Mažajai Lietuvai: Albat (Albaitis), Barkus, Burba, Burnus (Burnius), Gaidis (Gaidys), Gallinat (Galinaitis), Guddas (Gudas), Kallweit (Kalvaitis), Kauschus (Kaušius), Mauruschat (Maurušaitis), Naujoks (Naujokas), Radszun (Radžiūnas), Schereik (Šereika), Schimkat (Šimkaitis), Steppat (Stepaitis), Urbschat (Urbšaitis). Yra daug pavardžių, aptinkamų tik Mažojoje Lietuvoje, pvz., Assmann (Ašmanas), Auschrat (Aušraitis), Bendig (Bendigas), Broszat (Brožaitis), Burneleit (Burnelaitis), Didlaukis, Grigoleit (Grygulaitis), Grutsch (Gručius), Gumbalat (Gumbalaitis), Jonas, Kuhn (Kūnas), Kurpiun (Kurpiūnas), Meding (Mėdingis), Pallasch (Palašys: palašys – kas ieško nemokamai išgerti), Strasdat (Strazdaitis), Thiesis (Tysys), Tomischat (Tomušaitis), Woska (Voska). Šios pavardės liudija, kad vyko stipri vidaus kolonizacija nuo Klaipėdos per Šilutę, Tilžę, Įsrutį ir Gumbinę į Darkiemį. Lietuviškasis elementas buvo gajus ir galėjo kurti savo vardyną. Tai liudija ir gyventojų pavardės, niekur kitur neaptinkamos, pvz., Damaschun < Damašūnas, Dinkuhn < Dinkūnas, Dischumeit < Didžumaitis, Dobrat < Dobraitis, Jagszent < Jagžentis, Thews < Tėvas, Warlies < Varlys, Wasgindt < Vasgintas, Wauschkuhn < Vauškūnas. Darkiemio apskritis buvo daugiausia žemės ūkio kraštas su didesniais (75–250 ha) ir mažesniais (8–75 ha) ūkiais, pastarųjų nebuvo daug. Dirvožemis buvo derlingas. Geriausi ūkiai buvo apskrities vakaruose, šiaurėje ir šiaurės rytuose. Pietryčiuose – Rogalių apylinkėse – buvo menkos vertės žemė ir menkas derlius. Minėtini dar privatūs miškai: apie 6000 margų Beiniūnuose, 4000 margų Launinkuose, 1000 margų Dambravoje ir mažesni Varnašliuose bei Aleksandrinėje. Smulkios pramonės įmonės: pieninės – Darkiemyje, Brasuose, Grybuose, Ilmenoje, Skirlaukiuose, Sodėnuose, Šileliuose, Trempuose, Varnašliuose; vėjo malūnai – Balėtuose, Dumbliuose, Šerviškiuose ir Trempuose; lentpjūvės – Beiniūnuose, Darkiemėliuose, Launinkuose ir Julienfeldėje; plytinių, kurios gamino plytas, čerpes ir drenažo vamzdžius, buvo Beiniūnuose, Darkiemėliuose, Launinkuose, Pagrimiuose, Unguroje ir Vilemsberkyje; degtinės varyklos veikė Gruineikiuose ir Unguroje; mėsos konservų fabrikas buvo Trempuose.

L: Rogge A. Geschichte des Kreises und der Dioecese Darkehmen. Darkehmen, 1873.

Vilius Pėteraitis

Iliustracija: Darkiemio apskritis (schema)