Cedmaro akmens ir žalvario amžiaus gyvenvietės
Cèdmaro akmeñs ir žálvario ámžiaus gyvénvietės (vok. Zedmar; liet. Žiedmaris; rus. Serovo). Darkiemio apskrityje buvusioje Astraviškių ežero (dabar durpynas) pakrantėje ir salose 1905–1914 surasta bei tyrinėta 11 akmens, žalvario ir geležies amžiaus gyvenviečių. Jos sužymėtos raidėmis A–L, žymiausios – Cedmaro A, D ir G. Iš pradžių tyrinėjo archeologas K. Stadie. Tada nesugebėta išskirti kultūrinių sluoksnių, radiniai sumaišyti, spaudoje neskelbti. 1936–1937 Cedmaro gyvenvietes tyrinėjo geologas Hugo Großas, įrodęs, kad gyvenvietės nevienlaikės. Žiedadulkių analizėmis nustatyta ir pakoreguota gyvenviečių chronologija, nustatytos to meto klimatinės sąlygos, augmenija. 1961 Cedmaro gyvenvietes naujai atrado archeologė N. Gurina; 1974–1978 ir 1988 tyrinėjo V. Timofejevas.
Iliustracija: Cedmaro akmens ir žalvario amžiaus gyvenviečių planas / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio
A gyvenvietė buvusi ežero saloje. 1905–1914 K. Stadie išskyrė 12-os gyvenamųjų namų vietas. Jie orientuoti pagal pasaulio šalis. Gyvenvietė daugiasluoksnė. 1974–1978 ir 1988 ištyrus daugiau kaip 200 m2 plotą, išskirti trys pagrindiniai kultūriniai sluoksniai: apatinis priklauso ankstyvajam neolitui (IV tūkstantmetis iki Kr.), vidurinis – vidurinio neolito ir viršutinis – ankstyvųjų metalų (II–I tūkstantmetis iki Kr.). Gyvenvietėje rasta 13 gintarinių papuošalų: kirvio formos, trapecinių pakabukų, karolių, saga su V formos skylute. Rasta žmogaus kaukolės dalių. Keramika plokščiadugnė, ornamentuota pirštų įspaudais.
D gyvenvietė buvusi ežero šiaurės krante, iškyšulyje. 1910–1914 K. Stadie rado 7 gyvenamųjų pastatų liekanų. Jie 2,5 × 1,2 m dydžio. 1974–78 ir 1988 ištirta daugiau kaip 600 m2 plotas. Labai daug dirbinių: akmeniniai kirviai, titnaginiai gremžtukai, peiliai. Keramika prastai išdegta, kai kur puošta virveliniu ornamentu, pirštų įspaudais. Gana didelę dalį radinių sudarė kaulo ir rago dirbiniai: surasta 12 kaplio formos raginių dirbinių, T formos raginių kirvukų, ilgų aštrių rago nuopjovų, kalto formos dirbinių. Trasologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad dauguma įrankių naudoti žemės darbams. Nemažai jų galėjo būti naudojami ir kaip ginklai bei medžioklės įnagiai. Tai kauliniai ietigaliai (5 vienetai), durklas, smaigalys su užbarzda, didelis kaulinis žvejybos kabliukas, kelios ylos. Papuošalams priskirtinas kaulinis karoliukas. V. Timofejevas rado gintaro žaliavos ir gintarinį pakabuką. Radiokarboninės datos: 4240±60; 4180±50; 4350±80; 4020±80 metai. Todėl gyvenvietė datuojama III tūkstantmečio pr. Kr. II puse ir pabaiga. Ji artima Pamarių kultūros gyvenvietėms.
Iliustracija: Cedmaro D gyvenvietės kaulo ir rago dirbiniai / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio
G polinė gyvenvietė 1906 surasta ežere. Ji turėjo būti įsikūrusi ant kelių šimtų į ežero dugną įkaltų kuolų. Tarp jų rasta akmeninių kirvukų, keramikos, 11 trinamųjų girnų akmenų. Manoma, kad ežere, 20 m nuo kranto, iš rąstų buvo padaryta aikštelė, ant kurios galėjo stovėti apie 20 pastatų. Gyventojai vertėsi žvejyba ir žemdirbyste. Gyvenvietėje taip pat rasta akmeninių kirvukų ruošinių ir akmens gręžimo staklių dalių, ožkos griaučių ir ragų. Keramika neišvaizdi, neornamentuota. Šiuo metu gyvenvietė skiriama ankstyvųjų metalų epochai.
H gyvenvietė – vėlyviausia. Joje rasta Romos moneta.
L: Stadie K. Die Steinzeitdörfer der Zedmar // Festschrift Adalbert Bezzenberger dargebracht von seinen Freunden und Schülern. Göttingen, 1921; Groß H. Moorgeologische Untersuchung der vorgeschichtlichen Dörfer im Zedmar-Bruch // Prussia, Bd. 33, 1939; Тимофеев В. И. Раскопки неолитических стоянок в Калининградской области // Археологические открытия 1975 года. M., 1976; Тимофеев В. И. Работы на Цедмарском торфянике // Археологические открытия 1978 года. M., 1979; Тимофеев В. И. Памятники каменного века восточной части Калининградской области // Краткие сообщения Института археологии. Вып. 157, 1979; Girininkas A. Baltų kultūros ištakos. V., 1994.
Valdemaras Šimėnas