bažnyčių architektūra
bažnýčių architektūrà. Krikščioniškų šalių bažnyčių architektūros raidą lėmė liturgija (pamaldų apeigos), konfesijų (tikybų), įvairių meno stilių ypatybės, hierarchinė priklausomybė, saviti krašto gyvensenos bruožai. Kryžiuočių ordino laikais negausios Mažosios Lietuvos bažnyčios (Ragainėje, Klaipėdoje, Rusnėje, Įsrutyje ir kitur) statytos pagal XIII–XV a. išplitusį gotikos architektūros stilių. Savo išvaizda dėl nuolatinių karų tai buvo pabrėžtinai gynybiniai statiniai (storos sienos, maži langai). Ordino bažnyčių architektūra atspindėjo ir to meto liturgijos nuostatas: ypač pabrėžtas didysis altorius, prie kurio per šv. Mišias aukojama auka Dievui ir vyksta jo tapsmo žmogumi misterija, aukštyn iškelta pabrėžtinai didinga, nežmogiško mastelio bažnyčios erdvė, išplėtota presbiterinė dalis aplink altorių. Presbiterijoje buvo vieta vyskupo sostui bei krėslai žemiškajai valdžiai pagerbti pagal principą „Karalius – danguje ir karaliai – žemėje“. Tokios bažnyčios dažnai stačiakampio arba lotyniško (kai išilginių navų dalis ilgesnė už skersines) kryžiaus plano su išplėtota kryžma – transeptu bei apsidė vakarinėje dalyje. Tokių bažnyčių architektūra buvo skirta „akims“ – jau savo išvaizda jos turėjo paveikti žmones. XVI a. viduryje įsigalėjus evangelikų liuteronų pakraipos protestantizmui, kaip Prūsijos valstybinei konfesijai, Ordino senosios bažnyčios buvo perdirbinėjamos, taip pat pagal naujos liturgijos reikalavimus buvo gausiai statomos naujos. Svarbiausiu dalyku tapo bažnyčių architektūros poveikis „ausims“: geras Dievo žodžio, skaitomo iš Šv. Rašto gimtąja kalba, girdimumas, bendros besimeldžiančiųjų giesmės ir kita. Tada altorius buvo sugretinamas su sakykla, kartais sakyklą įrengiant virš altoriaus. Išplėstos emporos ir chorai leido daugiau žmonių priartinti prie kunigo ir altoriaus. Pagal protestantizmo nuostatas atsisakyta įvairių puošmenų, „stabų“ (šventųjų statulų ir kitko), bažnyčių architektūra tapo labai kukli ir asketiška. Vėliau, veikiant puošnesniems pasaulietinio meno stiliams, įvairių mecenatų bei statytojų nuostatoms, ir protestantiškoje bažnyčių architektūroje pasitaikydavo įvairių puošmenų. Tačiau nedidelių miestelių (Tolminkiemio, Didlaukių) bažnyčių architektūra dažniausiai pabrėžtinai paprasta. Dažnos buvo bebokštės bažnyčios – stačiakampio plano pastatai be didesnių priestatų. Pagal laikmečio madą XVIII a. Tilžėje, Narkyčiuose, Senuosiuose Lapynuose ir kitur buvo pastatytos ovalinio plano bažnyčios. XIX a. pabaigoje dėl Vokietijos susivienijimo ir bažnytinių reformų prasidėjo nauja bažnyčių architektūros epocha. Daug naujų bažnyčių (pvz., Vyžių ir Dovilų) pastatyta pagal kelis krašte paplitusius projektus, dažniau neogotikinio stiliaus, raudonplytės, pabrėžiant sąsajas su Ordino laikais, krašto germaniškumą, Vokietijos imperijos valdžios tvirtumą. Prie senųjų bažnyčių būdavo pristatomi bokštai – varpinės (Priekulėje ir kitur). Protestantiškai bažnyčių architektūrai būdingas tik vienas bokštas. Klaipėdoje Lietuvininkų ir Reformatų bažnyčios, stovėjusios priešpriešais, naudojosi vienu bendru bokštu – varpine. Įvairesnė XX a. pradžioje statytų bažnyčių architektūra (pvz., neoromaninė Šilutės bažnyčia). XX a. viduryje Mažojoje Lietuvoje vyravo naujesnės (po XIX a. vidurio statytos ar perstatytos) šventovės, gana vienodos savo architektūra. Greta valstybinės evangelikų liuteronų tikybos Mažojoje Lietuvoje gyvavo ir kitos negausios konfesijos: katalikai, evangelikai reformatai, baptistai ir kitos Jų bažnyčių architektūra atspindėjo tų konfesijų pobūdį, krašto tradicijas, statybos laikmetį (pvz., 1865 pastatyta didžioji neogotikinė katalikų bažnyčia Klaipėdoje). Būta specifinės bažnyčių architektūros (pvz., XVII a. Karaliaučiuje specialiai Lietuvos ir Lenkijos diplomatams bei pirkliams buvo pastatyta didelė katalikų vyskupijos bažnyčia). Ropkojuose 1869 pastatyta medinė katalikų bažnyčia, pervežta iš Žemaitijos. Mažojoje Lietuvoje būta ir nekrikščioniškų šventovių (žydų sinagogos ir kitos), kurių architektūra dažniau kukli, atitinkanti griežtą krašto dvasią. To meto religijos ir valstybės ryšį liudija krašte išplitę paminklai karuose žuvusiems parapijiečiams, įrengti bažnyčiose ar jų šventoriuose (akmeninės plokštės su išrėžtomis žuvusiųjų pavardėmis Rusnės bažnyčios išorėje, medinės lentos su pavardėmis Plikių ir kitų bažnyčių viduje, paminklai Kraupiško ir kitų bažnyčių šventoriuose). Bažnyčių architektūros bendri bruožai atsispindėjo ir koplyčiose. Prie bažnyčių kurdavosi klebonijos, kunigų namai, parapijos namai, parapinės mokyklos ir kita. Nuo visų tų statinių bažnyčių architektūra skirdavosi sureikšminta pastatų išore, pabrėžiančia sakralinių statinių paskirtį. Bažnyčių architektūra nukentėdavo per karus (pvz., per Rusijos kariuomenės įsiveržimą XVIII a. viduryje vykstant Septynerių metų karui), gaisrus, įvairius pertvarkymus. Taip sunyko dauguma seniausios bažnyčių architektūros pavyzdžių. Daug bažnyčių pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą (kartais jos naikintos kaip priešui patogūs gynybos ar žvalgymo punktai, pvz., Natkiškių bažnyčia). Tačiau Mažosios Lietuvos bažnyčių architektūra beveik visuotinai buvo sunaikinta per sovietinę okupaciją, dėl politinių ir ideologinių priežasčių tikslingai naikinant šventoves. Daugybė bažnyčių buvo visai nugriauta (Klaipėdoje, Verdainėje, Priekulėje, Piktupėnuose, Paleičiuose, Viešvilėje, Smalininkuose ir kitur), likę pastatai išniekinti ir suniokoti, perdirbti į gamybinius statinius, sandėlius (Vilkyškiuose, Plaškiuose, Kaukėnuose, Rusnėje ir kitur). Atgimimo laikais Lietuvoje pradėta atkurti kai kurių Klaipėdos krašto bažnyčių architektūrą (Dovilų, Rusnės, Katyčių ir kitų).
Marija Purvinienė
Martynas Purvinas
Iliustracija: Pašyšių bažnyčia, Šilutės apskritis / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Barštyno Šv. Jono bažnyčia / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Alnos bažnyčia, vėluvos apskritis / Iš Viliaus Pėtereaičio archyvo
Iliustracija: Klišių bažnyčios interjeras, Darkiemio apskritis / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Paleičių bažnyčia, Šilutės apskritis / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Alnos bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Unguros bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Valtarkiemio bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Įsruties bažnyčios pastato liekanos, 1993
Iliustracija: Vėluvos bažnyčios pastato liekanos, 1993
Iliustracija: Vyžiai, 1989 / Iš Dionizo Varkalio rinkinio