žuvų aukojimas

žuv aukójimas, senųjų baltų apeiga. Matas Pretorijus, remdamasis Jonu Bretkūnu, aprašė žuvų aukojimą Labguvos apylinkėse. Vaidila arba jam atstovaujantis šeimininkas prie žuvų, sudėtų ant lentos prieš akmenį arba ąžuolą (kur būdavo aukojama), laikydamas rankoje kaušelį, sukalbėdavo maldą, kurioje išvardydavo sužvejojamų žuvų rūšis, žvejus, tinklus, bežvejojant įvykdavusias nelaimes, prašydavo, kad dievas juos laimintų. Auką nešdavo prie ugnies, po maldos ją suvalgydavo, o galvą, širdį, vidurius, jaknas ir ašakas prie ąžuolo ar akmens sudegindavo. Po to tęsdavo maldas, giedojimą ir gėrimą. Pirmosios sugautos žuvys būdavo aukojamos dievui Kurkai. Anot J. Bretkūno, jam dažniausiai aukodavo pagauto eršketo galvą ir uodegą, o visa kita suvalgydavo arba parduodavo.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003.