Žalgiriai, 3

Žalgiriai, 3 (vok. Bismarck), gyvenamoji kolonija prie Rupkalvių pelkės, išsidėsčiusi palei Šilutės–Rusnės kelią, 4 km nuo Šilutės, 2 km nuo Rusnės. Nuo 1835 gyventojai pradėjo iš valstybės nuomotis tarp aukštapelkės ir Atmatos upės buvusį pelkės vakarinį pakraštį ir naudoti jį kaip dirbamą žemę. Po 1849 dešimtmečius kontraktus turėję nuomininkai savo lūšnas ėmė pamažu pertvarkyti į nuolatinius būstus, 1861 – prašyti gyvenamųjų namų statybų leidimų. 1865 Finansų ministerija nutarė, kad pelkės teritorija yra tinkama laikinos nuomos kolonijai. 1872 atidarius Šilokarčemos–Rusnės plentą ir nutiesus žvyrkelius 1874 kolonija pavadinta Bismarcko vardu. Aktyviausiai kolonizacija vyko XIX a. 8 dešimtmetį. Daugiausia čia kėlėsi bežemiai iš Mažosios Lietuvos, tačiau ūkius buvo leidžiama išsinuomoti ir valstiečiams iš Rusijos imperijos lietuvių gyvenamų gubernijų (Didžiosios Lietuvos). Kiekvienam nuomininkui dažniausiai 18 metų laikotarpiui buvo skiriami ne didesni kaip 3–4 ha dydžio sklypai; pirmus 3 metus jie nemokėjo jokių mokesčių. 1876 kolonijoje buvo 631, 1880 – 1234 gyventojai, 1885 – 308 gyvenamieji namai su 1375 gyventojais (63 katalikai), 1891 – 345 gyvenamieji namai su 1470 gyventojų. 1878 joje įsteigta pirmoji pradinė mokykla (Žalgirių (3) pradinės mokyklos), 1886 – antroji, 1885 atidarytas pašto skyrius. 1892 Žemės ūkio, domenų ir miškų ministerija nusprendė Bismarcko laikinųjų nuomininkų koloniją pertvarkyti į savininkų koloniją ir sukurti joje atskirą bendruomenę. Šilokarčemos apskrities Atmatos valsčiuje buvo įsteigta Bismarcko (arba Rupkalvių pelkės) 1830,5 ha dydžio dvaro apygarda, kurioje 1895 buvo 1584, 1900 – 1711 gyventojų, 1905 – 356 gyvenamieji namai, 1691 gyventojai (74 katalikai, 1130 lietuvių), 1910 – 1559, 1925 – 1446 gyventojai. 1923 patvirtintas oficialus lietuviškas dvaro apygardos pavadinimas – Žalgiriai. Tarpukariu priklausė Žalgirių valsčiui. Kolonijoje dominavo mediniai namai ir dar prieš 1874 pastatytos lūšnos. Po Antrojo pasaulinio karo buvusi kolonija sunyko, daug pastatų suardyta malkoms. Išliko kelios dešimtys sodybų.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Žalgirių girininkas Mikas Buntinas (ketvirtas) ir žmona Marinkė savo namuose su Lietuvos kariuomenės karininkais, 1934 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Žalgiriai – Bismarcko kolonija per potvynį, apie 1930 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Nemuno deltos užliejamos pievos tarp Atmatos ir Šilutės, apie 1968