vilkas tikėjimuose
vikas tikjimuose. Matas Pretorijus, aprašydamas nadruvių gyvulių pirmojo išginimo paprotį, teigė, kad piemenys šaukdavosi šventojo Jurgio, kad šis globotų gyvulius ir neleistų vilkams (savo kurtams) jiems daryti žalos. Vietiniai gyventojai sutikę vilką kelyje laikė geru ženklu. Vilkams galėjo būti aukojamos aukos. Tilžės apylinkėse pirmą kartą išgenant gyvulius kerdžius kelissyk apeidavęs bandą, kaskart mesdamas į ją kiaušinį. Į kurį gyvulį pataikydavo – tas skirtas vilko daliai. Jei vilkas jį nunešdavo (atseit, teisėtai), nukentėjusiam atlygindavo visas kaimas. Pasakota, kad girioje paklydusios 2 moterys prie ugnies išvydusios žmogų, apie kurį gulėję daugybė vilkų. Žmogus liepęs vienam vilkui jas parvesti namo ir kaip užmokestį vilkui leidęs pagriebti pirmą padarą, iššokusį pro vartus. Parvedus moteris pro vartus iššokęs ėrys, vilkas jį pagriebęs ir netrukdomas nusinešęs į girią. Pasakota apie po mišką klaidžiojusį vyrą, ten išvydusį pulką vilkų, žiūrėjusių į dangų ir kaukusių. Balsas pasakęs, kad vilkai galį pasiimti to vyro širmą žirgą. Vyras jo pagailėjęs ir aptepęs dumblais. Vilkams neradus tokio žirgo, balsas paskyręs vilkams tą žmogų. Naktigoniai priėmė pasmerktąjį į savo tarpą, bet iš ryto atsibudę pagiry rado tik jo dešinę ranką ir kairę koją.
L: Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. V., 1979; Laumių dovanos. V., 1979; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003.
Jūratė Šlekonytė