kerdžius

kedžius, samdomas piemuo. Pvz., visas kaimas Stalupėnų apskrityje XIX a. samdė vieną kerdžių, kuris gyveno paeiliui pas ūkininkus, nuo vienos Martyninės (lapkričio 11 d.) iki kitos. Kerdžius su savo pačia gyvendavo kamaroje. Kasdien į pagalbą gaudavo kelis piemenis. Kerdžius turėjo ganyti visus galvijus vienoje kaimenėje: arklius, jaučius, karves, avis, kiaules. Saulei tekant kerdžius gale kaimo pūsdavo ragą. Piemenys turėjo parvaryti karves į kaimą, kad pamelžtų, po to jas vėl gindavo į ganyklą. Naktį vaikai ir bernai turėjo arklius prižiūrėti, o mergos – jaučius.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 352, 353.