vergai

verga, istoriografijoje vergais vadinti karo belaisviai, nelaisvieji žmonės. X–XI a. pajūrio prūsų gentys, kuršiai dalyvaudavo plėšiamuosiuose jūrų žygiuose, kovėsi su vikingais. Egilio sagoje pasakojama, kaip vienas danas kartu su sūnumis buvo patekęs į kuršių nelaisvę, minima, kad su juo buvo elgiamasis gerai, kad jis prižiūrėjęs vietos bondo (valstiečio) ūkį, bet jo sūnums buvę nelengva. Vikingų laikais prekyba vergais buvo pelninga, ja vertėsi visi be išimties. Vergai buvo trokštamas karo grobis. X a. viena vergė Švedijoje kainavo 1–3 sidabro markes (1 markė – 213 gramų). Per Apuolės apgultį (854) švedai tikėjosi vergais paversti belaisvius kuršius. Kryžiuočių ordino karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir kitomis valstybėmis metu paimti belaisviai t. p. tapdavo vergais. Kurį laiką egzistavusi karo samprata buvo ne teritorijų užėmimas, bet jų plėšimas. Ordinas, siekdamas palaužti prūsų gentis, imdavo įkaitus. Belaisviais imti kuo aukštesnio rango asmenys, tikintis už juos gauti išpirkas. Į vergovę imdavo vaikus, moteris, nekilmingus vyrus; nesitikint gauti už juos išpirkos, dažnai juos žudė vietoje, nes varant surakintus grandinėmis arba gabenant rogėmis, sulėtėdavo ir apsunkdavo kelionė. Baltų gentys į nelaisvę imdavo ribotą gyvų belaisvių skaičių, nes buvo sunku juos išmaitinti, kol bus sulaukta išpirkos. Taip elgdavosi baltų genčių kariai ir vokiečių riteriai. Neretai karo belaisviai nusižudydavo. 1283–1350 į lietuvių nelaisvę pakliuvo 13 Ordino riterių, iš jų 1 pabėgo, 1 nusižudė, 2 paaukoti dievams. Ordinas už belaisvius siekdavo gauti išpirkas iš jų artimųjų. Kitais atvejais juos parduodavo į kitus kraštus. Kainos priklausė nuo belaisvio statuso ir kilmės. Pasitaikydavo, kad vergus išpirkdavo už atitinkamas paslaugas ar darbus. 1306 Livonijos ordinas mainais už riterio išlaisvinimą pasižadėjo sugriauti savo pilį. Žinoma, kad XIII a. būta kitokios prekybos. Baltai tikėjo, jog į dausas gali patekti tik visą kūną turintys žmonės, todėl po kautynių prekiaudavo nukautųjų galvomis, siūlyta jų pirkti Ordino vadovybei. XIV a. II pusėje baltų gyvenamame regione plečiantis vidinei kolonizacijai, vergais pradėtas kolonizuoti kraštas. Karuose siekta kuo daugiau paimti gyvų belaisvių. Belaisviais keistasi tarp valstybių (LDK ir Ordino 1372, 1379, 1398, 1402 ir t. t.). Vergų sau pirkdavo ne tik vokiečių riteriai ir aukštieji dvasininkai, bet ir prūsų bei lietuvių diduomenė. XIV a. pabaigoje Prūsijoje nusistovėjo vergų kainos: už suaugusį vyrą ir moterį mokėtos 2–4 prūsiškos markės, už vaiką – apie 0,5 (arklys kainavo 1 markę). Vergai buvo darbo jėga žemės ūkio, smuklėse ir kitur. Vergais versti nuskurdę valstiečiai, jų daugėjo socialiai skaidantis žemdirbių visuomenei.

L: Nikžentaitis A. Belaisviai Lietuvoje ir Vokiečių ordino valstybėje (1283–1409) // Lietuvos valstybė XII–XVIII a. V., 1997; Palangos istorija. Klaipėda, 1999.