Ventės parapija

Veñtės parãpija. Pirmieji maldos namai paminėti XVII a. 1626–1638 juose pamokslavo Jonas Lemanas. Pirmąją bažnyčią sugriovė viesulas, antrąją, suręstą iš medžio, sudegino žaibas, trečiąją, mūrinę, paplovė marių vanduo. 1676 čia kunigavęs Nicolausas Höpfneris skundėsi, kad žmonių Ventėje mažėja: ne taip seniai buvę 20, dabar 14 ūkininkų šeimų. 1684 bažnyčios vizitacijos knygoje fiksuota, kad bažnyčios stogas apiręs, sienos sumirkusios ir išlinkusios. Reikėjo statyti naują. Dauguma parapijiečių tikėjosi, kad bus nuspręsta naują bažnyčią statyti giliau žemyne. 1705–1709 ji išmūryta Kintuose. Nuo šiol bendruomenė įvardyta kaip Kintų parapija. Ventės parapijoje dirbo keli mažlietuvių kultūrai nusipelnę dvasininkai. Geru lietuvių kalbos mokovu laikytas pirmasis kunigas J. Lehmannas. Išliko jo 1643 Verdainės kunigo Wilhelmo Martinio vestuvių proga sueiliuotas eilėraštis – vienas ankstyviausių lietuvių pasaulietinės poezijos pavyzdžių. Prūsijos vyriausybė jį su kitais 5 Mažosios Lietuvos kunigais įpareigojo tikrinti 1653 spausdinimui parengtą Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatiką. 1689–1719 dirbo Wilhelmas Wittichas, kuris savavališkai ryžosi nebelaikyti pamaldų keliems čia gyvenantiems vokiečiams. Parapiją vizitavęs superintendentas liko nepatenkintas, įsakmiai nurodė tokias laikyti bent kas trečią sekmadienį. Priekaištavo dėl mažo parapijos mokyklą lankančių vaikų skaičiaus. Pagrasino, jeigu ir toliau vaikai nebus mokomi, bus kas ketvirtį baudžiamas 10 grašių bauda.

Albertas Juška