uostamiestis

uostãmiestis, miestas, turintis uostą, nedaloma uosto sistemos dalis, skirta uosto funkcinėms reikmėms užtikrinti. Jam būdinga specifinė planinė erdvinė struktūra ir socialinė sankloda. Uostamiesčio infrastruktūros elementai – krantinės, jūrinės prieplaukos, krantinės-bulvarai; krantinės su dideliais sandėliais, sankrovos aikštės, turgūs, kranai, bangolaužiai, molai, švyturiai, bakenai, plūdurai ir kiti navigaciniai statiniai ir įrenginiai (pvz., Klaipėdoje naudota Šv. Jono medinės, vėliau mūrinės bažnyčios 75 m aukščio varpinė). Neatskiriama uostamiesčio dalis yra visi laivai (t. p. ir nuskendę bei jų liekanos su priklausiniais), kurie nuolat judėdami daro uostamiesčio panoramą ir siluetus, kvartalų ir gatvių perspektyvas, urbanistinės struktūros elementus ypač dinamiškus, nuolat kintančius. Uostamiesčio funkcionavimui būtinos laivų statyklos ir taisyklos, burių remonto dirbtuvės, pakeliami, pasukami tiltai ir šliuzai, dambos, polderiai, siurblinės, geležinkelio atšakos, lengvinančios prekių transportavimą. Didžiausi Mažosios Lietuvos uostamiesčiai – Klaipėda, Karaliaučius ir Piliava (iki XIX a. pabaigos buvo Karaliaučiaus priešuostis). Priešistorėje uostamiesčiai kūrėsi upių deltose, nuo bangų apsaugotose jūros įlankose, kur buvo palankios gamtinės sąlygos. Kai įplaukos ir prieplaukos būdavo srovių ar vėjų užnešamos smėliu arba žmonių užpilamos balastu ir nuskandinant laivus, uostų vietos buvo keičiamos. Vietas, kur vikingai traukdavo į krantą laivus vadino Fitte (vok. Vitte, liet. Vitė). Valdant Ordinui uostamiesčiai buvo stipriai kontroliuojami ir prižiūrimi, gerinamas susisiekimas. Karaliaučiaus uostamiestis priklausė Hanzos miestų sąjungai, tai jam teikė išskirtinį statusą ir finansinį pajėgumą. Nuo XVI a. jūrose įsigalėjus olandams jūrų prekyboje ir uostamiesčių istorijoje prasidėjo olandiškasis periodas. Tuo metu uostamiesčiai pasižymėjo daugiatautiškumu, iš dalies įvairialype pasaulėžiūra, gyventojų daugumą sudarė įvairių kraštų pirkliai, cechų meistrai, amatininkai, laivininkai, mokytojai. Klaipėdoje olandiškojo periodo simbolis buvo 4 aukštų fachverkinis Trijų stogų sandėlis, stovėjęs greta senojo Grandinių tilto, vėliau sunyko. Uostamiesčiuose statyti mediniai pamatų rostverkai, prieplaukų bolverkai, fachverkiniai statiniai, pakeliami tiltai, šliuzai, vandens bei vėjo malūnai ir kita. XVIII a. pabaigoje Klaipėdoje buvo 24 olandiško tipo vėjo malūnai-lentpjūvės ir 14 vėjo malūnų. Nuo XVII a. uostamiesčių raidoje pasaulio jūrose įsigalėjo Anglija, prasidėjo angliškasis periodas, uostamiesčiuose daugėjo anglakalbių prekybininkų ir amatininkų. Anglų laivai, naudoję akmenų ir žemių balastą, per kelis šimtmečius Klaipėdoje užpylė senąją Danę, pelkes ir duobes. Klaipėdos Vitės priemiestis buvo jūrininkų kvartalas su angliško stiliaus namais ir Anglikonų bažnyčiomis (jiems Klaipėdoje priklausė 5 iš 10 bažnyčių). Urbanistinė uostamiesčių struktūra ir pastatų architektūra derinta su uosto, laivybos ir prekybos dalykais (pvz., Klaipėdoje per Danę įrengti tiltai netrukdė laivybai); uostamiesčiuose buvo gausu viešbučių, smuklių. Uostamiesčiai pasižymėjo įtvirtinimais (Kopgalio ir Piliavos jūrų tvirtovės).

L: Lietuvos architektūros istorija, t. 1, 3. V., 1987, 2000; Zembritzkis J. Klaipėdos – karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, t. 1. Klaipėda, 2002; Zembritzkis J. Klaipėda XIX amžiuje, t. 2. Klaipėda, 2004; Gražulis A. Pavojaus varpai Klaipėdos krašto kultūros paveldui // Kultūros barai. 2006, nr. 4; Gražulis A. Ar Lietuva jūrinė valstybė ? // Kultūros barai, 2007, nr. 7/8; Wirth H. Die Ura Linda Chronik. Leipzig, 1933; Kurschat H. A. Das Buch vom Memelland. Oldenburg, 1990; Jaeger W. Der Kurishe Reisekahn MARIA. Bielefeld, 1995.

Kostas Frankas

Algimantas Gražulis

Iliustracija: Klaipėdos uostamiesčio vaizdai, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos uostamiesčio vaizdai, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio