Uostadvario vandens kėlimo stotis
Uostãdvario vandeñs kėlmo stots, hidrotechninis įrenginys kairiajame Atmatos krante, pusiaukelėje tarp buvusio Uostadvario dvaro ir Uostadvario švyturio. Pastatyta 1907. Pagrindinė funkcija – iš polderio (įrengtas 1904–1907) išpumpuoti vandens perteklių į Atmatos upę. Uostadvario vandens kėlimo stotis yra ankstyviausias hidrotechninis įrenginys dešiniakrantėje Nemuno deltoje. Kairiakrantėje pylimų sistema nuo potvynių pradėta formuoti XIX a., įrenginėtos vandens siurblinės. Panašios vandens siurblinės apie 1926 įrengtos prie Kniaupo įlankos, 1929 – prie perkasų, jungiančių Krokų Lanką su Minija. Kairiakrantėje deltoje iki Pirmojo pasaulinio karo veikė 6 vandens kėlimo stotys. Uostadvario vandens kėlimo stotis pastatyta pagal 1906 VII 9 Karališkosios melioracijos statybos tarnybos Karaliaučiuje parengtą projektą. Sumūryta iš raudonų plytų, vienaukštė, stačiakampės formos, dvišlaičiu čerpių stogu. Įrengtos 4 (dvi 5 m, 3 m, ir 1,5 m pločio) arkinės pralaidos su metaliniais vartais, viduje – garo variklis, pagamintas 1906 Elbinge F. Schichau firmos. Nuo 1967 senoji vandens kėlimo stotis nebenaudojama; įkurtas polderių muziejus.
Darius Barasa
Iliustracija: Uostadvario vandens kėlimo stotis, 1998