stumbras
stubras (lot. Bison bonasus, vok. Wisent), dykaragių šeimos porakanopis žinduolis. Patino kūno ilgis iki 3,5 m, aukštis 1,6–1,9 m, masė 700–900 kg. Kaklas storas, pakaklėje nukarę ilgi plaukai. Kailis tamsiai rudas. Veda vieną jauniklį. Stumbrai maitinasi medžių lapais, smulkiomis šakelėmis ir medžių žieve. Mažojoje Lietuvoje jie išsilaikė iki XVIII a. pabaigos. Juos minėjo Erasmus Stella knygoje De Borussiae Antiquitatibus (1518), Herbersteinas (1527), Casparus Hennenbergeris (1595). Jų būta Rytprūsių giriose tarp Unguros, Johannesburgo ir Neidenburgo bei Kuršių marių pakrantėse tarp Priegliaus ir Deimės upių ir Mielaukių. Retai pasirodydavo į šiaurę nuo Alnos–Dravantos. 1683 minėti stumbrų gyvenami plotai tarp Priegliaus ir Nemuno, Toplaukio ir Labguvos. Pagal XVI a. aprašus, stumbrų oda siųsta į Karaliaučių iš Pupių ir Rožukų. Stumbrus gaudydavo žvėrynams ir kovoms, dovanodavo palankumo ženklan Anglijos, Rusijos ir kitiems valdovams. Stumbrus medžiojo dėl gardžios mėsos ir odos. Odą naudojo dumplėms kalvėse, balnams ir pakinktams kavalerijai. Mėsą sūdydavo, rūkydavo, džiovindavo. 1511 už 3 statines konservuotos stumbrų mėsos mokėdavo 10 markių. 1595 markgrafas Johannas Siegesmundas nušovė 22 centnerių svorio ir 2 m aukščio stumbrą. XVIII a. bandyta reguliuoti stumbrų skaičių draudimais medžioti. Prie Tilžės paskutinis stumbras brakonierių nušautas 1755. 1785 nušautas gal paskutinis stumbras pamaryje – Laukiškoje. Mažojoje Lietuvoje stumbrus primena pavardės ir vietovardžiai: Stumbrys, Stumbriai, Stumbragiriai.
L: Der letzte Wisent Ostpreußens // Der redliche Ostpreuße. 1975, Nr. 26; Mager F. Wildbahn und Jagd Altpreussens. 2000.
Iliustracija: Stumbras