Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Smeltė

gyvenvietė prie Kuršių marių, pakrante nutįsusi į pietus nuo Klaipėdos miesto.

Smetė (vok. Schmelz), gyvenvietė prie Kuršių marių, pakrante nutįsusi į pietus nuo Klaipėdos miesto. Smeltei davė pradžią smuklė, 1503 pirmąkart paminėta Klaipėdos komtūro privilegijoje Nickeliui Bachsenui. Apie XV a. 9 dešimtmetį ji kartu su gretima teritorija priklausė galvijų ūkio valdytojui, Ordino landsknechtui Christophui. Nuo XVI a. pradžios vystėsi abiejose Smeltalės upės žiočių pusėse. 1539–1540 mokesčių mokėtojų sąraše vietovėje uff der Schmeltz minimas 31 sodybos savininkas, 1 dalininkas ir 13 samdinių. XVII a. pradžioje 7 ūbus ir 10 margų (apie 127 ha) žemės, įskaitant smuklę, Smeltę nuomojosi Götzhöfeno dvaro valdytojai. 1707 VI 22 Götzhöfenui gavus bajoriškojo dvaro teises, didžioji Smeltės dalis tapo paveldima Götzhöfeno nuosavybe. Smeltė smarkiai ištuštėjo per 1709–1711 marą, per kelis dešimtmečius atsistatė. Apie 1737–1739 jau veikė Smeltės pradinė mokykla. XVIII a. viduryje buvo pradėta apgyvendinti valstybės teritorija į šiaurę nuo senosios Smeltės kaimo vietos. 1785 ten minėta 20 sodybų. Atstumas tarp arčiau Klaipėdos buvusio Bernsteinbrucho kaimo (minimas nuo XV a.) ir naujakurių sodybų vis mažėjo, todėl XVIII–XIX a. sandūroje 4 km juostoje palei marias jau buvo susiformavusi palyginti vientisa gyvenvietė, kurią visą ilgainiui imta vadinti Smeltės vardu. XIX a. reformuojant tradicinę žemėvaldą, gyvenamosios Smeltės teritorijos buvo sujungtos į 2 bendruomenes. Visos palei marias valstybinėje žemėje buvusios gyvenamosios vietos 1833 ir 1858 (pakartotinai) buvo sujungtos į Karališkosios Smeltės bendruomenę. Antroji bendruomenė XIX a. viduryje buvo sukurta privačioje Götzhöfeno valdoje ir vadinosi Bajoriškąja Smelte (šis pavadinimas šaltiniuose minimas nuo 1802). Atskiros valdos statusą turėjo Smeltės smuklė. 1902 V 10 šis suskaidymas panaikintas. Karališkoji Smeltė, Schmelzbergo palivarkas ir Smeltės smuklė buvo sujungtos su Bajoriškąja Smelte į vieną kaimo bendruomenę, kuriai suteiktas atskiro Klaipėdos apskrities Smeltės valsčiaus statusas. 1918 IV 1 ši teritorija buvo prijungta prie Klaipėdos miesto ir sudarė jame 1/3 ploto. Valsčiaus teritorija apėmė 1034 ha. 1871 buvo 4436, 1905 – 5451 gyventojas; daugiau kaip 90% jų buvo evangelikai liuteronai, lietuviai 1905 sudarė 39%. Nuo XVI a. Smeltės gyventojai daugiausia vertėsi žvejyba, XIX a. jau vyravo samdomi įmonių darbininkai. 1759 pirklys Ernstas Joachimas Beerbohmas kartu su Heinrichu Roerdanszu Bernsteinbrucho kaime įsteigė pirmąją lentpjūvę, duodami pradžią mechanizuotai medienos apdirbimo pramonei Klaipėdoje. Per XIX a. I pusę lentpjūvės užėmė visą marių pakrantę nuo Klaipėdos iki Smeltalės žiočių: 1868 šiame ruože jų buvo 19. Didėjančios medienos apdirbimo apimtys vertė tobulinti žaliavos transportavimo infrastruktūrą, kas paskatino Karaliaus Wilhelmo kanalo statybą (1863–1873). Dėl sparčios gyvenvietės plėtros 1841 atidarytos iškart 2 naujos mokyklos šiaurinėje priemiesčio dalyje, o 1843 dar viena pradinė mokykla pietinėje dalyje (Smeltės pradinės mokyklos). 1870 įkurta brolių Gerlachų garinė lentpjūvė, 1878 – Edwino Appelhageno medienos apdirbimo įmonė, 1899–1900 šiaurinėje Smeltės dalyje pastatytas didžiausias Klaipėdos krašte celiuliozės fabrikas, 1928 Lietuvos eksporto bendrovės įsteigtas mėsos perdirbimo ir gamybos fabrikas. XX a. 4 dešimtmetyje Smeltė sparčiai modernizavosi ir integravosi į miestą. Smeltės šiaurinėje dalyje atvykstantiems iš Lietuvos darbininkams 1936–1939 buvo pastatytas naujas gyvenamųjų namų kvartalas (architektas V. Landsbergis-Žemkalnis) su valstybine amatų mokykla. Netoli šio kvartalo 1939 buvo įrengtas modernus stadionas. Antrojo pasaulinio karo metais Smeltė beveik nenukentėjo (išskyrus pramonės įmones), bet dėl agresyvios pramonės plėtros buvo sunaikinta per sovietinio laikotarpio 4 dešimtmečius. XX a. 5–6 dešimtmečiais čia pastatyta žvejybos uosto bazė, 1953–1959 vadinamoji žvejų gyvenvietė, 1964 arčiau žvejybos uosto atkeltas medinės taros kombinatas Progresas. 1959–1960 buvusių dvarelių vietoje išaugusią Baltijos žvejybos kolūkio gyvenvietę gerokai sumažino Vakarų laivų remonto įmonės statyba. Smeltės užuomazgoje – buvusioje Bajoriškojoje Smeltėje – įsikūrė statybininkų gamybinės bazės, sandėliavimo ūkiai. Dėl celiuliozės ir kartono kombinato plėtros 1969–1970 tarp Nemuno ir Minijos gatvių buvo išgriauta daug namų. Nemuno gatvė, nuo XVII a. vidurio buvusi pagrindinė Smeltės gatvė (iki 1948 – Malūnų gatvė), buvo perkirsta 1986 pastačius antrąją perkėlą į Smiltynę ir galiausiai jos reikšmė sunyko. Dvejos iš 4 Smeltės kapinių buvo sunaikintos statant ant jų parduotuvę bei garažus prie Vakarų laivų remonto įmonės. Po šių permainų visame Smeltės kvartale teišliko menkai pakeistas gatvių tinklas bei pavieniai XX a. pradžioje statyti pastatai (tarp jų – 3 mokyklų); palyginti gerai išliko tik XX a. 4 dešimtmetyje pastatytas tipinių namų darbininkų kvartalas.

L: Safronovas V. Smeltės istorijos klausimai // Acta Historica Universitatis Klaipedensis, XI. Klaipėda, 2005.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Paminklas Smeltėje 152 rusų kariams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą, 1989 / Iš Dionizo Varkalio rinkinio