rieduliai

riedulia, apzulinti kietos uolienos gabalai. Gausiai randami krašto žemės paviršiuje ir giliau pakraštiniuose ledyniniuose dariniuose (moreninėse aukštumose, dugninės morenos lygumose) ir upių vagose (išplauti iš riedulingų priemolių ir priesmėlių). Rieduliai yra eratinės kilmės, atnešti iš Fenoskandijos kristalinio skydo ir Baltijos jūros dugno uolienų masyvų pleistocene kontinentinių ledynų. Randami Alandų salų granito, rapakyvio ir granofyro, pietvakarių Suomijos rapakyvio, Vidurinės Švedijos Dalarnės provincijos porfyrų, Stokholmo, Uppsalos ir kitų granitų, Baltijos jūros dugno raudonojo ir rudojo porfyrų, jotnio smiltainio gneisų, diabazų, gabrų ir kitų uolienų rieduliai. Akmens amžiuje iš jų gaminti akmens kirviai ir kiti įrankiai. Baltų naudoti religinėms apeigoms kaip aukurai ir aukų akmenys, palaidojimuose – akmenų žiedams sukrauti, akmens boboms ir kitoms kulto reikmėms. Kryžiuočių ordino laikais rieduliai naudoti pamatų ir bažnyčios statybose, paminklams, kelių grindimui, skaldai, todėl žemės paviršiuje mažai išliko. Galima surasti palaidotų riedulių ledyno sąnašose. Išlikę saugotini kaip archeologiniai ir gamtos paminklai. Dideli, įspūdingos formos ir petrografinės sudėties – geologiniai paminklai. Tarp žymesnių: Kaizerio akmuo prie Ronkalvių, Bartelio prie Barštyno, Velnio akmuo Šventapilės apskrityje, Totorių akmuo prie Neidenburgo.

Algirdas Gaigalas

Iliustracija: Iš akmens riedulių ir raudonų plytų XIV a. sumūryta Kumėnų (Semba) bažnyčia, 2001

Iliustracija: Totorių akmuo prie Neidenburgo

Iliustracija: Velnio akmuo Tauralaukyje, 1997

Iliustracija: Rieduliai pakrantėje, 2001