pučai

pùčai. Po Klaipėdos krašto sukilimo Lietuvos atstovams perimant Klaipėdos kraštą, 1923 pradžioje dauguma gyventojų dar simpatizavo lietuviams, bet heimatbundininkai ėmėsi antilietuviškos propagandos. 1923 IV 6 sukurstytų žmonių minia žygiavo per Klaipėdą ir įvairias šūkiais vokiečių kalba reiškė nepasitenkinimą labiausiai dėl to, kad Lietuva ėmė valdyti Klaipėdą. Heimatbundininkai paskelbė visuotinį krašto gyventojų streiką, šis vėliau persimetė į Šilutę, Rusnę, Pagėgius. 1924 vasarą gimė ginkluoto pučo prieš Lietuvos valdžią idėja. Keliolika Klaipėdos jaunuolių, vienas jų, vokiečių kariuomenės buvęs puskarininkis Friedrichas Blumenau, ir valstybinės policijos vachmistras Jurgis Mačkus (Matschkus) įsteigė slaptą organizaciją, kurios tikslas buvo atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir sudaryti iš jo savarankišką valstybę. Vadovas Blumenau, artimiausi jo padėjėjai: G. Boetheris, M. Kessleris, J. Matschkus, O. Balnus ir F. Jokubeitis. Be jų, organizacijos vadovybėje dalyvavo: J. Perkams, M. Beckas, E. Stuhleris, J. Karalius, W. Schwanzigas, K. Simoneitis, E. Ukstins, G. Bluhmas, H. Petrikas, E. Riegelis, B. Riegelis ir E. Klimkeitis. Planuota, kad 400 pučistų, pasidaliję į 4 kuopas, naktį iš rugpjūčio 3 į 4 puls kareivines, nuginkluos Lietuvos įgulą, suims karininkus ir užims visas įstaigas. Prieš tai turėjo būti susitarta su Rytprūsių hackenkreuzlerių vadu, kapitonu Amonu, kad jis prireikus suteiktų pučistams pagalbos iš Tilžės. Vietoj 400 žmonių pučistai tesugebėjo surinkti vos 190, iš kurių tik 150 buvo šiek tiek ginkluoti. Iki rugpjūčio 1 d. su Amonu nebuvo susisiekta, lėšų t. p. trūko. Gubernatorius Jonas Budrys, gavęs slaptų pranešimų apie ruošiamą pučą, liepė rugpjūčio 1 d. suimti visą pučistų štabą. Taip pučas likviduotas dar neprasidėjęs, visi pučistai kariuomenės teismo nuteisti kalėti. Heimatbundininkų veikla pakriko. Nepavykus tiesioginiams mėginimams įsitvirtinti Klaipėdos krašte, buvo imtasi kitokios taktikos – tai padaryti per ilgesnį laiką. Tačiau vokietininkams pasisekė išreikalauti iš gubernatoriaus amnestijos pučistams.

L: Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992.