prūsų kalbos ypatybės

prsų kalbõs ypatýbės. Ši kalba pagal tam tikrus požymius laikoma labai artima tiems senųjų vakarinių baltų dialektams, kuriems priklausė jotvingių ir galbūt senųjų kuršių kalbos. Šios ir prūsų kalba skyrėsi nuo rytinių baltų, lietuvių ir latvių, žiemgalių ir sėlių kalbos dvibalsio ei neišvirtimu į ie (plg. prūsų Deiwas, jotvingių Leipalingis, kuršių latvių Leitis – lietuvis), sveiku n mišriuosiuose dvigarsiuose bei iš jų kilusiose galūnėse (prūsų īnsan – įsą, kuršių Sansugale – Žąsūgala su vokiečių s- + balsis = z), priesaga -ing- bei tam tikrais savais žodžiais (prūsų ragingis – elnias, Stabingen, jotvingių Stabingis, kuršių Kretinga, prūsų kirsnan – juoda, jotvingių Kirsna, prūsų gaylis – baltas, jotvingių Gailinto ežeras). 2 savybės bendros šioms kalboms ir latvių kalbai, bet skiria jas nuo lietuvių kalbos: s, z vietoj lietuvių š, ž (prūsų assis, latvių ass – ašis, prūsų semmē, latvių zeme – žemė, prūsų as – aš, assaran su ss – z, latvių ezers – ežeras, jotvingių Veisiejis, as – aš, azaras – ežeras apie Musteiką Varėnos rajone, kuršių Telse – Telšiai, Sarde – Žardė) ir galbūt priešingas priegaidžių tarimas (tvirtapradė vietoj tvirtagalės – prūsų āntran, latvių ùotru – añtrą, tvirtagalė vietoj tvirtapradės – prūsų kaūlins, latvių kaũlus – káulus). Prūsų ir latvių kalbas vienija ir junginio sj + balsis išvirtimas į š + balsis (prūsų schuwikis – batsiuvys, latvių šuvējs). Garsas ž (jis turėjo atsirasti iš junginio zj + balsis) prūsų kalbos paminkluose nepaliudytas, galbūt kalba jo vengė (ko gero, prūsų š ir ž panėšėjo į lenkų ś, ź – plg. rašybos svyravimus s/sch). Skirtingai nuo rytinių baltų kalbų, kai kuriose prūsų tarmėse dar buvo išlikę archajinių junginių dl, tl (prūsų addle – eglė, plg. lenkų jodła, prūs. tlāku – kulia, plg. telkti), bet jau pasirodo ir kl (clokis – lokys, Klochoten). Nežiūrint fonetinių bendrybių, su ja prūsai beveik neturi jokių išimtinių leksinių sutapimų, išskyrus žodžius nabis (latvių naba – bamba), warrin (latvių vara – jėga), salme (latvių salmi – šiaudai). Pastarasis žodis būdingas ir slavų kalboms (lenkų słoma). Nemaža šaknų yra išimtinai prūsų ir slavų indoeuropiečių paveldas (plg. assani – jesień, insuwis – język, geits – żyto). Tai leido V. Mažiuliui padaryti išvadą, kad vakarų baltų dialektai formavosi tame pačiame periferiniame baltų-slavų prokalbės areale, kuriame formavosi ir būsimieji slavų dialektai. V. Martynovas (Minskas) pastebėjo, kad prūsų kalba iš dalies patyrė ir italizaciją, kurią patyrė būsimieji slavų dialektai prieš išvirsdami į praslavų dialektus, bet kurios nepatyrė rytinių baltų kalbos (plg. prūsų lauxnos – žvaigždės, rusų луна – mėnulis, lenkų łuna – pašvaistė ir lotynų lūna – paprastas skolinys būtų davęs lenkų łyna, prūsų maldai – jauni, lenkų młody ir lotynų mollis < *moldvis, prūsų skaitan – skydas, senoji lenkų szczyt ir lotynų scūtum, prūsų posty – ganykla, lenk. paść ir lotynų pāsco, pāstōr, prūsų swintian – kiaulė, lenkų świnia ir lotynų svīnus – kiauliškas). Bendru vakarų baltų – praslavų kontaktu su italikais galima paaiškinti ir tai, kad prūsų ir slavų kalbose išliko indoeuropiečių įvardžio mes šaknys *nō, *vō (plg. prūsų noūson – mūsų su ū pagal 2 asmenį ioūson ir lenkų nas greta lotynų nōs, prūsų wans – jus ir lenkų was greta lotynų vōs). Vienodai pagal italikų modelį sudaryti prūsų ir slavų 1–3 asmenų savybiniai įvardžiai (plg. prūsų mais < *majas – mano, lenkų mój greta lotynų Meus < mejos). Vytautas Mažiulis teigia, kad jei šaknis yra paliudyta rytinių baltų (lietuvių, latvių) ir slavų kalbose, ji turėjo egzistuoti ir prūsų kalboje. Nėra pagrįsta nuomonė, neva prūsų kalboje išlikęs ilgasis baltų ā. Šis balsis, atitinkantis latvių ā, lietuvių o, paliudytas tik sembiškuose katekizmuose (brāti III – brolis, lietuvių broterėlis, latvių brālis). Elbingo žodynėlyje vietoj jo yra ilgasis o (brote). Net pačioje Semboje vokiečiai užrašydavo vietovardžius su ilguoju o, bet ne su ā: Klochoten 1258, Wobsdis, Wosispile 1331. Tas pats vyko ir vėlesniais laikais: Notkaimen 1441, Seppothenn 1494. Matyt, nepaisant klaidinančios pratarmės, katekizmų kalba atspindi ne prūsų, bet į Sembą perkeltųjų jotvingių (sūduvių) šnektas. Prūsų kalboje buvo tik 1 (siauresnis ar platesnis) ilgasis ō, atitinkantis lietuvių uo <*ō, o <*ā (įskaitant ir moteriškos giminės vardininko galūnę lietuvių -a<* ā, plg. prūsų Glossis – gluosnis, clokis – lokys, ylo – yla). Tokį prūsų kalbos vokalizmą, jo raidą ir santykius su atitinkama raida lietuvių ir latvių kalbose aprašo Jono Kazlausko–Vytauto Mažiulio hipotezė (plg. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. V., 1970, § 12–14). Kitoms katekizmų kalbos savybėms priklauso ū ilgųjų ā, ō vietoje po lūpinių ir gomurinių priebalsių (mūtiną – motiną), ilgojo ē susiaurėjimas ī II ir III katekizmų šnektose (sīdons – sėdęs) bei atitinkama pirminių ī, ū diftongizacija eī, oū (geīwans – gyvus, soūns – sūnus). Prūsų kalbos gramatinė savybė – bevardės giminės kategorija bei 4 linksniai. Prūsų kalboje išliko indoeuropiečių bevardei giminei būdingas vardininko formos sutapimas su vienaskaitos galininku (prūsų assaran, plg. lenkų jezioro, prūsų dalptan – kaltas, lenkų dłuto), tačiau bevardė giminė nesusiformavo iki galo ir liko su defektuotomis paradigmomis – jos indoeuropietiškos daugiskaitos modeliai tebėra kuopinės reikšmės daiktavardžiai (pvz., žodis warto E 210 – durys su ilguoju ō gale = lietuvių o, -a turi aiškią vienaskaitos formą III Katekizmo tekste: wartin). Matyt, daugiskaitos vardininkui čia buvo pavartota buvusi baltų kuopinės reikšmės forma su galūne -ai (*wartai kaip lietuvių kalboje), tapusi ir vyriškos giminės daugiskaitos forma, todėl ir galininku ėjo vyriškos giminės galininko forma (*wartans). Panašiai: alu – midus, arwi – tkra, bet be formanto -n. Būdingiausia prūsų kalbos savybė (dažnai lyginama net su hetitų kalba) – a-kamieno daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnė -as: Wilkaskaymen – Vilko kaimas, silkasdrimb(is) – šilko apdangalas , buttastaws – namų (buto) tėvas, Deiwas – Dievo. V. Mažiulio nuomone, prūsiška 4 linksnių sistema, yra ne naujovė, bet bendraindoeuropietiškas archaizmas. Šis aiškinimas priklauso ir nuo to, kaip suprantama pačių indoeuropiečių kalbų raida (plg. minėtą V. Mažiulio veikalą). Būdvardžių linksniavimas skiriasi nuo daiktavardžių linksniavimo tuo, kad vienaskaitos naudininkas gauna priesagą (katekizmuose) -smu < *-smō (wargasmu – blogam), bet įvardžiai pasižymi specifinėmis fleksijomis vienaskaitos kilmininko -se (stesse – to), daugiskaitos kilmininko bei naudininko -eison, -eimans (stēison, stēimans) su ei, atitinkančiu lietuvių ie (tiems). Prūsų kalbos tematinis veiksmažodis skiriasi nuo rytinių baltų veiksmažodžio asmens galūnių niveliacija pagal vienaskaitos 3-iąjį asmenį, bet ši savybė paliudyta tik jotvingiškuose katekizmuose. Archaizmu laikytinos imperatyvo formos 2-ojo asmens vienaskaitoje Gerbais – kalbėk!, daugiskaitoje Gerbaiti – kalbėkite!, lyginamos su indoeuropiečių optatyvo oi- priesagos formomis. 3-ojo asmens optatyvo forma baigiasi priesaga -ei (seisei, bousei – tebūnie!), bet konjunktyvas pasižymi priesaga -lai (dgs. -li-) prie infinityvo kamieno (boūlai – būtų, eila – eitų). Autoriaus nuomone forma su galūne -ts yra atpasakojamosios nuosakos forma (astits –esą, limatz – laužęs). Infinityvas pasižymi galūnių variantais -t (= lietuvių -ti), -tun (= lietuvių siekinys -tų), -twei. Paliudyti tik 5 kiekiniai ir visi kelintiniai pirmosios dešimties skaitvardžiai, t. p. žodis tūsimtons – tūkstančius. 1–10 maždaug atitinka rytinių baltų skaitvardžius, išskyrus tīrts – trečias, tirti – trečia, uschts – šeštas. Prūsų kalba smarkiai skiriasi nuo rytinių baltų kalbų ir kai kuriais prielinksniais, prieveiksmiais bei priešdėliais (esse – nuo, apie, no – ant, kirscha – virš, pagār – greta, pirsdau – priešais, sirsdau – tarp, surgi – aplink, apie, unsai – aukštyn, au- – nuo-’, ir kiti. – čia pastebimos paralelės su slavų kalbomis, plg. no ir na, au- ir u-). Jei tarp pasaulio kalbų ieškotume artimiausios slavų prokalbei (iki iranizacijos, po kurios galutinai susiformavo slavų kalbos su jų graikiškai-sanskritišku veiksmažodžiu), tokia galėtume laikyti prūsų kalbą. Tai aiškintina tuo, kad baltų-slavų prokalbės periferinių dialektų slaviškieji ir iš dalies prūsiškieji komponentai patyrė italizaciją apie XII a. prieš Kristų, o nuo centrinių baltų-slavų prokalbės (būsimųjų rytinių baltų) dialektų atsiskyrė apie V a. prieš Kristų, t. y. tūkstantmečiu anksčiau nei suskilo rytų baltų prokalbė. Praslavų iranizacija, t. y. virtimas istorinėmis slavų kalbomis, prasideda tik V a. prieš Kristų.

L: Pierson W. Litauische Aequivalente für altpreußische Wörter // Altpreußische Monatsschrift. N.F. VII Bd. Königsberg, 1870.

Letas Palmaitis

Iliustracija: Jurgio Gerulio knygos „Die altpreußischen Ortsnamen“ antraštinis lapas, 1922 / Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Iliustracija: Janio Endzelyno knygos „Altpreussische grammatik“ antraštinis lapas, 1944 / Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Iliustracija: Williamo R. Schmalstiego knygos „An old Prussian grammar...“ antraštinis lapas, 1974 / Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Iliustracija: V. N. Toporovo „Prūsų kalbos žodyno“ (rusų kalba), I t. antraštinis lapas, 1975 / Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Iliustracija: Audronės Kaukienės knygos „Prūsų kalba“ viršelis, 2000

Iliustracija: Audronės Kaukienės knygos „Prūsų kalbos tyrinėjimai“ viršelis, 2004