prūsų kalbos tarmės
prsų kalbõs tamės nustatomos bei tyrinėjamos iš prūsų kalbos paminklų, įskaitant istorinius vietovardžius. Pagrindinis skirstymo kriterijus – prabaltų ilgųjų balsių tradicinių *ō ir *ā atliepimai. Elbingo žodynėlio tarmėje juos atitiko vienas balsis o (Mothe, glosano). Po kirčiu jis diftongizuojamas (moaso) kaip ir ilgas ē (seabre). Sembos katekizmuose Elbingo žodynėlio ilgąjį o (ne po lūpinių ir gomurinių priebalsių) atitinka ilgasis ā, bet tam tikrais atvejais (iš nuolat kirčiuoto baltų *ō = liet., latv. uo) ir ilgasis ō (perōni, tikrōmai). Po lūpinių ir gomurinių priebalsių II ir III prūsų katekizmuose žodynėlio ilgąjį o atitinka ilgasis ū (smūnint), bet pirmojo katekizmo šnektoje dar išlaikytas ilgasis ō (somonentwey, bet gubuns iš kitos tarmės). Pirmajame katekizme išsaugotą ilgąjį ē (swetan) II ir III katekizmuose pakeitė parašytas ilguoju ī (swītan, mūti), bet išlaikė ē kirčiuotoje galūnėje (semmē). Skirtingai nuo žodynėlio (sosto), katekizmuose ilgieji balsiai išliko tik kirčiuotoje pozicijoje, o nekirčiuotoje jie sutrumpėję (plg. bela I su nekirčiuotu e iš sutrumpėjusio ī). Visuose paminkluose paliudyta kirčiuoto dvigarsių ir dvibalsių pirmojo sando diftongizacija (doalgis E, pallapsaey KI), bet visada (moasis – maišas, semo – žiema), o katekizmuose nenuosekliai (pallapsaey I, bet pallaipsai III), bet daugiausia žodžio gale (atvejai billai = billa apibendrinti net į nekirčiuotas pozicijas), kirčiuotas pirmasis dvibalsių sandas pailgėja. Prūsų katekizmuose (pirmajame nenuosekliai, galbūt iš kitų tarmių) pirminiai baltų ilgieji ū ir ī diftongizuojami (soūns, geijwas). Vyriškos giminės baltų trumpojo a-kamieno daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos vardininkas baigiasi -s (Deiws) katekizmuose, bet žodynėlyje -is (Deywis). Manoma, kad prūsų pirmasis katekizmas atspindi kurią nors Sembos vakarinę šnektą (Kazimieras Būga) arba Notangos šnektą, kad ilgųjų ō ir ā skirtumas tarp Elbingo žodynėlio ir katekizmų yra ne tarminis, bet istorinis (fonetinė raida – XIII–XVI a.). XIII a. į Sembą atėję vokiečiai užrašydavo vietovardžius su ilguoju o, ne a (Soke, Wosegaw). Fonetinis ō > ā procesas sistemiškai sukėlė ir kitų balsių pakitimus (nors esama ir XV a. užrašymų su ō, pvz., 1441 Notkaimen). Tuo pat metu negalėjo vykti fonetiškai priešingos krypties procesai: *ō > *ā iš vidurinio pakilimo į žemutinį bei *ē > *ī iš vidurinio pakilimo į aukštutinį. Galbūt II ir III prūsų katekizmai su jų ā vietoj ō atspindi į Sembą perkeltųjų jotvingių kalbą (ū vietoj ā paliudytas jotvingių teritorijoje jau 1259: Gubiniten), t. y. iš esmės nėra prūsiški. Dėl fonetinių priežasčių vykęs ir gramatikos poslinkis į analitizmą (linksnius patikslinančio artikelio vartojimas) negalėjo būti būdingas tikrai elbingiškai prūsų kalbai.
Letas Palmaitis