Prieglius

Priẽglius, Pregara, Pergola (vok. Pregel, rus. Pregolia), upė Mažojoje Lietuvoje, pagrindinis Aismarių intakas. Dar vadinta Skara, Kryžiuočių ordino laikais – Lipza. Ruožas Vėluvos apskrityje tarp Kalėnų ir Plyviškės dar vadinta Pisališkė, o aukštupys – Pisa. Minėtas 1258 Pregora, 1302 Prigora, 1303 ir 1322 Pregora, nuo 1331 Pregoll, kartais Pregor (1333), nuo 1421 Pregel. Lotyniška lytis Pregora dar vartota žemėlapiuose (pvz., 1491). Prūsos, vėliau Mažosios Lietuvos svarbiausios upės vardas didžiai senas, archajiškas savo reikšme, kilme ir daryba. Tai baltų kūrimosi laikų priesagos -ara vedinys iš prabaltiškos šaknies *preg- (*prog-, *prig-) su pirmykšte reikšme „smarkus, vikrus, greitai tekantis“. Ši šaknis gali būti prabaltų, protobaltų kartu ir protogermanų, protoslavų naujenybė, sudaryta su -g- formantu iš šaknies *pre-, *pro- („skubėti, šokinėti“). Sen. vardui būdinga archajinė priesaga -ara, užtinkama ne tik baltų kalbos plote, bet ir Vakarų Europoje (pvz., Ad-ara > vok. Oder, Ag-ara > vok. Eger). Senoji Pre-g-ara savo reikšme atitiktų ir upės kitą pavadinimą Skara („skubioji, greitoji“). K. Būga Priegliaus vardą kildino iš prūsų priešdėlio pre- ir baltų šaknies *gar-, *gur-, sietos su vietovardžiais Prūsoje. J. Gerulis ir B. Savukynas Priegliaus vardą gretino su lietuvių pragaras. G. Froelichas siejo su lybių Jora, jara; Vydūnas – kaip Prigura siejo su lietuvių prigurti.

L: Keller H. Memel-, Pregel- und Weichselstrom. Bd. II Berlin, 1899; Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. V., 1992, p. 141–143.

Vilius Pėteraitis

Priegliaus pradžia laikoma Įsros ir Unguros upių santaka ties Įsruties miestu. Jo ilgis –123 km, baseino plotas – 14 712 km². Teka į vakarus pro Vėluvą, Tepliavą, Karaliaučių. Įteka į Aismares apie 3 km žemiau Karaliaučiaus. 56 km nuo Tepliavos dirbtiniu kanalu dešinėje atsišakoja Deimė, įtekanti į Kuršių marias, kuria nuteka apie 38% Priegliaus metinio nuotėkio. Intakai: Druoja (dešinysis), Auksinė (kairysis), Aura, Ylija, Nėna (dešinieji), Meinija, Alna, Bebras, Gilija (kairieji), Brasta, Valdava, Lautė (dešinieji), Panarta (kairysis). Priegiaus asimetriškas baseinas pietuose apima Baltijos aukštumų šiaurinę dalį, šiaurėje – Priegliaus žemumą. Upės slėnis – 1,5–5 km pločio. Daug senvagių, kai kurios virtusios salpiniais ežerais. Vaga vingiuota, žemupyje šakota. Tarp Meinijos ir Alnos žiočių daug meandrų. 30 km nuo žiočių Prieglius šakojasi į 2 vagas: Senąjį (kairioji vaga) ir Naująjį (dešinioji vaga) Prieglų, kurios susijungia ties Kandainiais, Radnikais, Alknikiais ir Karaliaučiuje. Vagos plotis iki Alnos žiočių 20–30 m, žemiau – 30–70, nuo Karaliaučiaus – 100; vyraujantis gylis aukštupyje – 2 m, prie žiočių – 7 metrai. Krantai lėkšti, 0,2–0,5 m aukščio, srovės greitis 0,1–0,2 m/s. Bendras upės kritimas 9,4 m, žemiau Deimės nuolydis beveik išnyksta. Reguliarūs Priegliaus vandens stebėjimai pradėti 1901. Veikia 2 hidrologinės stotys – Įsruties ir Tepliavos (iki 1973 ir Karaliaučiuje). Priegliaus aukštupyje ilgiau trunka žiemos ir pavasario potvyniai, nepastovus vasaros nuosėkis ir rudens poplūdžiai. Vandens lygiui turi įtakos dirbtinis reguliavimas reikiamam farvaterio gyliui palaikyti; tam prie Unguros pastatytos užtvankos, Priegliaus šliuzai ties Švagerava, Narkyčiais, Vainotais ir Vėluva. Žemupyje įtakos turi vėjo sukelti samplūdžiai ir nuoplūdžiai dėl Aismarių ir Kuršių marių patvankos, dažniau rudenį išplintančios upe aukštyn 60–70 km iki Alnos žiočių. Dėl stiprių šiaurės vėjų vandenims nenutekant Deime, Priegliaus žemupio debitas padidėja. Vakarų vėjai sustabdo Priegliaus tėkmę, tuomet vanduo nuteka Deime. Dažni lietaus poplūdžiai kartais prilygsta pavasario potvyniams, šiuos viršija samplūdžiai. Vandens lygis per metus kinta: ties Įsrutimi vidutiniškai 4,7 m (didžiausias 6 m), ties Tepliava – 2,8 (3,6), ties Karaliaučiumi – 1,5 (2,3). Vidutinis metinis debitas ties Įsrutimi – 34,3 m³/s (maksimalus – 361), ties Tepliava – 85,9 (742). Upė naudojama kaip plačios sausinimo sistemos vandens imtuvas – siurblinės pumpuoja vandenį į Prieglių iš sistemos.

Algirdas Rainys

Nuo seniausių laikų Prieglus buvo reikšmingas vandens kelias į Notangos, Nadruvos ir kitų baltų žemes. Priegliaus pakrantėse kurti senųjų prūsų piliakalniai (pvz., Įsrutyje, Netynuose, Narkyčiuose, Krimyčiuose). Priegliaus žiotis kontroliavo prūsų pilis Tvankstė, ten kūrėsi vikingai bei Vakarų Europos pirkliai. Nuo 1230 į Prūsą brovęsis Kryžiuočių ordinas 1255 pradėjo kontroliuoti laivybą upe, žemupyje pastatęs Karaliaučiaus pilį. XVI a. II pusėje Ordinas ties Tepliavos pilimi iškasė perkasą su šliuzais iš Priegliaus į Deimę ir taip įrengė vandens kelią iš Kuršių marių į Karaliaučių, Aismares ir Vakarų Europą. Ordinas, užkariaudamas kraštą, Priegliaus upe plukdė daug krovinių, tvarkė upės farvaterį, tiesino įvairius ruožus. Priegliaus slėnyje augo svarbiausi miestai: Karaliaučius, Tepliava, Vėluva, Įsrutis; jų plėtrą skatino prekyba su LDK (dar skaitykite: keliai, krovinių gabenimas, medienos gabenimas). Priegliaus tėkmė nuo 1817 reguliuota bunomis, gilintas farvateris, pakrantėse pilti pylimai, įrenginėtos prieplaukos ir perkėlos. Ties Bubainiais įrengtas šliuzas sunyko 1855. XIX a. pabaigoje laivybos upe reikšmę padidino Karaliaučiaus jūros kanalas. 1926 prie Įsruties įrengtas uostas su siaurojo bei plačiojo geležinkelio linijomis, kur galėdavo atplaukti 300 t talpos laivai. Priegliaus aukštupyje veikė 6 šliuzai. Priegliaus žiotyse plėstas Karaliaučiaus uostas su daugybe sandėlių; Karaliaučiuje upės pakrantėse veikė prekyvietės, daržovėmis prekiauta iš daugybės valčių, vad. Litauer (lietuvis). Laivybą reguliavo muitinės ir užtvaros (dar skaitykite Lietuvių buomas ). Drėgni slėnio ruožai sausinti grioviais ir kanalais, ten įrenginėtos kultūrinės pievos. Itin intensyvi laivyba vyko Priegliaus žemupyje – į Karaliaučiaus uostą atplaukdavo dideli jūros laivai, daugybė mažesnių laivų bei valčių plaukiodavo ruožu Karaliaučius–Tepliava, ten pasukdami į Deimę (Kuršių marių bei Nemuno deltos link). Po Pirmojo pasaulinio karo projektuotas laivybos kanalas – Priegliaus ištiesinta vaga iki Įsruties turėjo dar padidinti upės aukštupio ekonominę reikšmę. Po 1944 dauguma hidrotechninių įrengimų apleista; potvyniams pralaužus pylimus kai kur Priegliaus vandenys išsiliejo plačiau, o buvęs farvateris nuseko.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Prieglius Karaliaučiuje, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Priegliaus žemupys tarp Lietuvių ir Olandų buomų, 1720 planas / Iš MLEA

Iliustracija: Priegliaus aukštupio (Pisos) ir Romintos intakai

Iliustracija: Karaliaučiaus miesto birža ant Priegliaus kranto XIX a. / Iš Jūratės Šlekonytės rinkinio

Iliustracija: Karaliaučiaus miesto birža ant Priegliaus kranto XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Priegliaus dešinieji intakai tarp Deimenos ir Druojos

Iliustracija: Priegliaus ir Alnos upių santaka ties Vėluva, 1980