piemuo

piemuõ. Praeityje visi kaimo gyvuliai (karvės, avys, kiaulės, laisvi nuo darbų arkliai bei darbiniai jaučiai) sudarė bandą. Jai prižiūrėti kaimas samdė piemenų vyresnįjį – kerdžių 1 metams nuo Švento Martyno (lapkričio 11) iki kitų metų Šv. Martyno. Žodinę sutartį su kerdžiumi sudarydavo kaimo sueiga – krivūlė. Atlyginimą grūdais ir kitais produktais (vėliau ir pinigais) duodavo visas kaimas, dažniausiai proporcingai atskiro kiemo (sodybos) valdomai žemei. Kiekvienas kiemas krivūlėje sutartu laiku paeiliui apgyvendindavo kerdžių (vieną ar su žmona) ir maitino, jei jo žmona pati negamino maisto (tuo atveju kerdžius gaudavo didesnę algą). Pagal lietuvių paprotinę teisę kerdžius savo alga atsakė už praganytus ar bandoje sužalotus gyvulius, už pasėlių bei pievų nuganymus, tačiau už plėšriųjų žvėrių (meškų, vilkų) sudraskytus gyvulius nebuvo atsakingas. Kerdžiais paprastai samdėsi vyresni amžiaus bežemiai valstiečiai – liuosininkai ar darbo nepajėgę dirbti invalidai. Kiekvieną rytą saulei tekant kerdžius pūsdamas trimitą (trūbą) pranešdavo karvių melžimo ir gyvulių išginimo laiką; ganykloje nurodydavo, kur ganyti, paskirstydavo darbus piemenims, pranešdavo, kada gyvulius ginti namo (vasarą nuo Sekminių iki rudens kelioms valandoms per karščius gyvulius pargindavo ir dieną), piemenims perduodavo tradicinės kultūros patirtį. Vienas piemuo atskirai ganė kaimo žąsis. Priklausomai nuo bandos dydžio kerdžius į pagalbą gaudavo kelis piemenis, kuriuos paeiliui turėjo siųsti kaimo kiemai. Dėl atskirų kiemų duodamo piemenų skaičiaus ir tvarkos nustatymo buvo susitariama krivūlėje. Piemens prievolė atskiram kiemui būdavo nustatyta kaip ir kerdžiaus išlaikymas. Piemenys būdavo 6–14 metų. Gyvulius ganė ūkininkų vaikai ir paaugliai, kai tokių ūkyje nebuvo, ūkininkai piemenis samdėsi. Samdytas piemuo gaudavo maistą, drabužį bei pastogę ir mažiausią iš visų samdinių metinę algą. Kaimo gyvulių ganymas vienoje bandoje vėliau išnyko, XIX a. II pusėje bandomis tebeganyta dvaruose. XIX–XX a. sandūroje daugiausia stambių ūkininkų (didbūrių) ūkiuose gyvuliai ganyti aptvaruose. Juose buvo gyvulius prižiūrėję didbūrių buteliuose gyvenę butelninkai. Mažesnieji ūkininkai gyvulius pradėjo ganyti pririštus prie grandinės. Laisvas gyvulių ganymas bandoje visai neišnyko, nes tarpukariu dalis Klaipėdos krašto kaimo ūkininkų tebesisamdė piemenis: iš jų 1/3 nuo Kalėdų iki Kalėdų, apie 2/3 – ganymo laikotarpiu, t. y. nuo Jurginių (balandžio 23) iki Visų Šventųjų. Samdos sutartis sudarinėta žodžiu piemens namuose su jo tėvais. Piemens alga iki 1929–1933 pasaulinės ekonominės krizės buvo didesnė nei 1938: Klaipėdos apskrityje nuo 280 Lt (1929) sumažėjo iki 140 Lt (1938), Pagėgių apskrityje – nuo 325 Lt iki 165 Lt, Šilutės apskrityje – nuo 310 Lt iki 140 Lt. Keitėsi ir piemens algos struktūra: 1929 jos dalis pinigais sudarė 67,6–76,7% (įvairiose apskrityse), 1938 – 89,3–97%. Klaipėdos krašte tarnavusio piemens alga buvo didesnė už Lietuvos vidurkį (1929 – 165 Lt, 1938 – 120 Lt), ten geresnės buvo ir piemenų buitinės sąlygos: dauguma miegojo lovose ant čiužinių, turėjo plunksnų pagalves ir kita, geriau maitinosi. Ganymo laikotarpiu piemenys neturėjo laisvų dienų, išskyrus tėvų išsiderėtus 2–3 sekmadienius į bažnyčią nueiti ar tėvus aplankyti. Piemens darbo diena nebuvo trumpesnė už suaugusiųjų, nes ne ganymo metu ūkininkai juos apkraudavo įvairiais pagalbiniais darbais. Metams pasamdyti piemenys buvo laisvesni žiemą. Dažnai Klaipėdos krašto ūkininkai pasibaigus ganymo sezonui tokius piemenis leisdavo į mokyklą.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 351–353; Morkūnas V. Nuo tamsos ligi tamsos: žemės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919–1940 m. V., 1977.

Venantas Mačiekus

Rytprūsiuose piemuo turėdavo skambančią lazdą (vok. Klingerstock), padarytą iš lengvos medienos su užmautais 2 kamanų žiedais ir ant šių laisvai suvertais 10 metalinių žiedų. Ji dar 1910 naudota Varmėje. Kratomos lazdos sukeltas triukšmas įspėdavo gyvulius (ypač jaučius) laikytis tvarkos, nes galėjo skaudžiai kliūti lazdos galu per šonkaulius. Lazdos skambėjimu nuo bandos baidyti ir laukiniai žvėrys. Pirmą kartą išgenant piemenys prie vartų sudėdavo kryžiumi tokią lazdą ir kirvį ir pergindavo per juos gyvulius. Ganykloje lazdą įsmeigdavo į žemę, ant jos pakabindavo savo kepurę. Tada 3 kartus apeidavo bandą ir ją žegnodamas berdavo pelenus, kapo žemę ir bažnyčios smėlį. Tai reikšdavo: krikščionys nuo Viešpaties stalo atsikelia tik pasisotinę duona, taip ir gyvuliai turi laikytis kartu, kol juos gins namo. Piemuo atsiklaupęs prie lazdos melsdavęsis už gyvulius. Vėliau dažnas piemuo lazdoje paslėpdavęs 1 ar daugiau (iki 9) bažnytinių ostijų. Senas piemuo, išginęs į ganyklą gyvulius, jų pats net nesaugodavęs: įsmeigdavęs lazdą į žemę ir eidavęs prie savo ūkio, gyvuliai ramiai ganydavęsi apie ją. Žmonės neliesdavę piemens lazdos – esą apšlubsią. Vienas drąsuolis esą palietęs lazdą ir ši ėmusi nepaliaujamai skambėti: Šventas mūsų Dievas. Tada ją nunešę pas kunigą, iš paskos sekusi visa banda. Lazda pasirodžiusi esanti tuščiavidurė, jos viduje buvusi paslėpta ostija, kurią išėmus lazda praradusi savo galią. Tikėta, kad piemenys, kurie taip elgėsi su ostija, neturėsią ramybės mirties valandą.

L: Gaerte W. Volksglaube und Brauchtum Ostpreussens. Würzburg, 1956. S. 10–12.

Iliustracija: Piemenų garsiniai instrumentai gyvuliams baidyti: skambanti lazda su metaliniais žiedais ir tarškynė, XIX a. / Iš MLEA