persikėlėliai

pérsikėlėliai, kolonistai po 1945. Nuo 1945 Karaliaučiaus krašte apsigyveno demobilizuoti sovietiniai kariai, rusai, paleisti iš priverčiamųjų darbų Vokietijoje ar buvę karo belaisviai, t. p. atlikusieji bausmę ir išleistieji į laisvę iš sovietinių kalėjimų (Karaliaučiaus ir Įsruties) bei pataisos darbų kolonijų (Tepliavos, Ylavos, Tilžės ir Kranto). Jie turėjo teisę pasikviesti savo gimines iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų. 1945 iš SSRS čia ėmė keltis įvairių profesijų rusai bei kiti. 1946 VI 21 SSRS Ministrų Taryba priėmė lemtingą kraštui nutarimą Nr. 1298 Apie Kionigsbergo srities ūkio sutvarkymą (nuspręsta sritį apgyvendinti valstybės lėšomis; daugelis sovietinių ministerijų įpareigotos 1946–1947 atsiųsti kvalifikuotų specialistų; jiems leista ir savarankiškai verbuoti darbo jėgą įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose). 1946 VII 9 J. Stalinas nutarimu Nr. 1522 Apie pirmines priemones, apgyvendinant ir vystant Kaliningrado srities rajonus ir žemės ūkį nurodė perkelti į Karaliaučiaus sritį 12 000 šeimų. Rusijos Federacijos (RF) Ministrų Taryba (MT) patvirtino persikėlėlių atrankos ir perkėlimo planą: perkelti 900 šeimų iš Voronežo, Kursko, po 500 – iš Briansko, Penzos, Oriolo, po 400 – iš Velikije Luki, Vladimiro, Gorkio, Kalinino, Novgorodo, Maskvos, Uljanovsko, Riazanės, Tambovo, po 300 – Pskovo, Kostromos, Kalugos, Jaroslavlio sričių bei Mordovijos ir Čiuvašijos, po 200 – iš Kuibyševo srities ir Marių autonominės respublikos. 1946 iš viso iš Rusijos Federacijos į Karaliaučiaus kraštą turėjo būti perkelta 9500 šeimų (80% patvirtinto plano), likusieji verbuoti kitose sovietinėse respublikose (Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitur). Už persikėlėlių atvežimą tiesiogiai buvo atsakingi nurodytų sričių komunistų partijos komitetų pirmieji sekretoriai. Kaune ir Įsrutyje įkurti specialūs sanitarinio praleidimo punktai bei dezinfekcinės kameros. Pirmasis persikėlėlių ešelonas Nr. 357 iš Rusijos Briansko srities atvyko 1946 VIII 23 į Gumbinę. Taip pradėtas Karaliaučiaus krašto sovietinis masinis apgyvendinimas. Apie jo eigą vidaus reikalų ministras S. Kruglovas reguliariai pranešinėjo Stalinui, Berijai, Ždanovui: rugsėjo 1 d. perkelta 2990 šeimų, spalio 1 d. – 8795, lapkričio 1 d. – 11 675. Atvykusieji skirstyti į apgyvendinimo vietas pagal griežtą išankstinį planą. Vien į Lazdynų rajoną 1946 VIII 26–X 24 atvyko 940 šeimų, jose buvo 4346 asmenys; Rusijos Federacijos Ministrų Tarybos perkėlimo valdybos inspektorius Gordejevas pranešė į Maskvą, kad įkūręs 17 kolchozų. Atvykstant vis naujoms persikėlėlių grupėms, iš esmės ėmė keistis civilių krašto gyventojų tautinė sudėtis, pvz., 1946 IX 25 Žuvininkų rajone užfiksuota 10 614 žmonių, iš jų vokiečių (tarp jų ir lietuvių kilmės rytprūsiečių) – 5280, rusų – 5334. 1946 kolonistų perkėlimo planas buvo viršytas: 12 115 šeimų, atvykusių iš įvairių SSRS regionų, sudarė 295 kolchozus. 1947 perkeltos 7728 šeimos. 1947 VIII 1 atgal išvyko 530 persikėlėlių šeimų. 1948 atvyko 7730 persikėlėlių šeimų. Persikėlėlių šeimose buvo 73 912 darbingų asmenų. Jiems per šiuos metus buvo išduota paskolų maisto produktais – 5646 t, sėklų – 1708 t, bulvių sėklai (vien tik 1947) – 3194 t; buvo skirti 2003 raguočiai, 948 kiaulės ir kita. Vieni persikėlėliai išvažiuodami iš Rusijos vykdavo tuščiomis, kiti veždavosi turėtą turtą. Pirmoji jų gyvenamoji vieta buvo laikinas perkėlimo punktas, kuriame išbūdavo nuo 2–3 d. iki kelių mėnesių. Geriausiai išlikę namai (ar butai su visais baldais) atiteko pasilikusiems po karo krašte sovietiniams kariškiams. Iš pradžių butų niekas neskirstė, apsigyventa kur panorėta. Vėliau išlikę namai ir butai įtraukti į įskaitą, todėl naujai atvykusieji persikėlėliai gaudavo orderį gyvenamajam plotui. Kaimuose namus skirstė kolchozų pirmininkai, juos nesunkiai pakeisdavo. Po 1948 persikėlėliai kartais turėjo pradėti gyventi nuo nieko arba gaudavo visiškai tuščius butus, kur miegodavo ant grindų 3–4 metus; dažnai nebūdavo elektros ir vandens. Išminavus Karaliaučių atsirado daug lobių ieškotojų, kurie rausdavosi soduose, rūsiuose, namuose, pastogėse, daržinėse ir kitur. 1945–1948 deportuojant iš Rytprūsių vietinius gyventojus (dar skaitykite perkėlimai), rusai nedaug leisdavo pasiimti daiktų, todėl tie slėpė vertingesnius, kuriuos persikėlėliai aptikdavo. Krašto žemė persikėlėlius stebino savo derlingumu. Iš pradžių žemės ūkiu rūpinosi sovietiniai kareiviai: kiekviename kariniame dalinyje buvo įkurtas pagalbinis ūkis, kuriame augino bulves, daržoves, laikė karves ir kiaules. Vėliau tose žemėse įkurti sovchozai. Žemę dirbo aptiktais vokiečių traktoriais ir kita technika. Kariniai sovchozai ir pagalbiniai ūkiai (1945–1946 srityje vyravę) pamažu virto civiliniais. Persikėlėliai iš Rusijos nežinojo gintaro, juo kūreno krosnis. Nepaisant to, kad į Rytprūsius atvykdavo sovietiniam režimui ištikimi žmonės, pasitaikydavo represijų ir prieš juos. 1946 Karaliaučiaus srities sovietiniai teismai nuteisė 844 žmones (dauguma už pavėlavimą į darbą ar savavališką pasitraukimą iš jo); už tai gaudavo iki 7 m. kalėjimo. 1947 vien tik už kontrevoliucinę agitaciją ir propagandą suimti 86 žmonės. Išlikusius vietinius gyventojus iškraustydavo iš jų namų, neleisdavo pasiimti jokių daiktų. Šeimininkauta savaip. Pvz., karininkų įsakymu nuimtomis kapinių tvorelėmis aptvertos kareivinės; antkapinių paminklų granitinėmis plokštėmis grindė kelią į Kvedenavą. Persikėlėliams nusprendus, kad kapinės Karaliaučiaus centre trukdo, nuspręsta jas išnaikinti. Buvo stengiamasi sunaikinti visa, kas vokiška. Politrukai iš pradžių persikėlėliams aiškino: tai esą prūsiškojo militarizmo žemė, vėliau esą tai nuo seno buvusi rusų žemė.

Dar skaitykite: kolonizacija sovietmečiu, pokaris.

L: Восточная Пруссия глазами советских переселенцев. Калининград, 2003; Arbušauskaitė A. L. Karaliaučiaus–Kaliningrado srities civilių gyventojų padėtis 1945–1951 metais // Acta historica Universitatis Klaipedensis, VIII, Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos. Klaipėda, 2001.

Iliustracija: Pirmasis persikėlėlių ešelonas iš Maskvos srities į Karaliaučių, 1946 / Iš knygos „Восточная Пруссия глазами советских переселенцев“, 2002

Iliustracija: Sovietiniai persikėlėliai rytprūsiečių vežime („bričkoje“), apie 1948 / Iš knygos „Восточная Пруссия глазами советских переселенцев“, 2002