Perkūno ąžuolas
Perkno žuolas, augęs prie kelio Tepliava–Friedlandas netoli Friedrichsdorfo. Esą audringą vėlų rudens vakarą valstietis ėjęs namo ir nuo audros slėpdamasis po Perkūno ąžuolu išgirdęs laukinę medžioklę (dar vėlių medžioklė). Pasigirdęs grandinių tarškesys, balsas iš aukštybių sušukęs: Laikyk grandinę. Valstietis apvyniojęs ją aplink Perkūno ąžuolą; grandinė įsitempusi, bet ąžuolas tvirtai stovėjęs. Staiga audrai nurimus, atsiradęs didelis elnias, balsas sušukęs: Ačiū, kad padėjai. Pakilęs sūkurys ir medžiotojas nuginęs laukinę medžioklę. Valstietis užsimetęs ant pečių elnio didelius ragus ir parsinešęs namo; kitą rytą pamatęs spindint auksinę elnio galvą. Grįžęs prie Perkūno ąžuolo, radęs tik grandinės paliktas žymes. Tais metais Perkūno ąžuolas numetęs lapus ir nudžiūvęs. Ten valstietis mėginęs daug kartų pasodinti naują ąžuolą, bet nesėkmingai – esą Perkūnui nepatinka žmonių sodinti medžiai.
L: Borovski F. Die Eiche des Perkunos bei Friedrichsdor // Der redliche Ostpreuße. Leer. 1967.